Aukštutinė Ilyrija

Dalmatija (lot. Dalmatia) – Romos valstybės provincija, buvusi Balkanų pusiasalio vakarinėje dalyje, Adrijos jūros pakrantėje ir salose. Ji iš dalies sutapo su senoviniu regionu Ilyrija, po romėnų užkariavimo priklausė romėnų Ilyrijos provincijai.

Dalmatija lot. DALMATIA
← 8 m. pr. m. e. – 476 →
Valstybė	Romos imperija
(nuo IV a.)	Panonijos diecezija
Administracinis centras

Šios provincijos teritorija apėmė dabartinės Albanijos šiaurinę dalį, didžiąją dalį Chorvatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos ir vakarinę Serbijos dalį. Taigi ji buvo gerokai didesnė nei dabartinis Chorvatijos regionas Dalmatija. Pavadinimas kilęs iš ilyrų genties , kurie I tūkstantmetyje pr. m. e. gyveno Adrijos jūros rytinės pakrantės centrinėje dalyje.

Istorija

IV a. Nuo Dalmatijos buvo atskirta Prevalitana

Romos valstybė ėmė domėtis regionu iškart, kai III a. pr. m. e. prasidėjo Romos ekonominė ir politinė ekspansija. Čia Roma susidūrė su Ilyrijos karalyste ir dalmatų gentimis. Dalmatija nuo IV a. pr.m.e. buvo šiaurinė Ilyrijos karalystės dalis. Po Ilyrijos karų (228–227 ir 219 m. pr. m. e.), kuriuos sukėlė dalmatų piratavimas, Romos respublika apie 168 m. pr. m. e. į pietus nuo Neretvos upės sukūrė savo protektoratą. Šiauriau Neretvos esanti teritorija į protektoratą palaipsniui įjungta vėliau, o 32-37 m. pr. m. e. įkurta Romos provincija Ilyrija.

6-9 m. e. m. dalmatai prisijungė prie ilyrų sukilimo Panonijoje, tačiau 10 m.e.m. sukilimas buvo numalšintas. Iškart po to ar po dešimtmečio (10 ar 20 m. e. m.) Ilyriją padalino į Aukštutinę ir Žemutinę Ilyriją (Illyricum superius ir Illyricum inferius) provincijas. Pirmoji ilgainiui imta vadinti Dalmatija, o antroji - Panonija. Dalmatijoje romėnai įkurdino VII legioną (vėliau jis iškeltas į Meziją) ir įkūrė daug kolonijų.

Romėnų Dalmatijos teritorija apėmė didesnį regioną, nei šiuolaikinė Dalmatija. Ji apėmė visus Dinarų kalnus ir didelę dalį rytinės Adrijos jūros pakrantės. Dalmatijos teritorija nesiekė imperijos sienos, kuri ėjo Dunojumi, nuo Dunojaus ją skyrė Panonija šiaurėje ir Mezija rytuose. Dėl to Dalmatijoje buvo laikoma nedidelė kariuomenė. Provincijos administraciniu centru buvo pajūryje įsikūręs Salonae miestas. Senovės Romos ekonomikoje Dalmatija buvo svarbi kaip medienos, vario, sidabro, galvijų, vyno, sūrio, alyvuogių aliejaus ir javų tiekėja. Romėnai čia statė akvedukus, tiesė kelius, tarp jų ir Via Egnatia, kuris jungė Duresį su Bizantiumu (būsimuoju Konstantinopoliu).

42 m. Dalmatijos legatas Lucijus Aruncijus Kamilas Skribonianas, kurstomas kai kurių senatorių, sukėlė sukilimą, keturias dienas buvo palaikomas savo legionų (VII ir IX), tačiau maištas neišplito. Imperatoriaus Klaudijaus arba Nerono laikais (apie 56-57 m.e.m.) Dalmatijoje liko tik vienas legionas (XI Claudia), o valdant Domicianui po 86 m. dakų ir 92 svebų- krizių legionieriai iš Dalmatijos buvo visiškai atitraukti. Keletą vėlesnių amžių čia liko tik pagalbinė kariuomenė. 94 m. čia buvo dvi kohortos - III Alpinorum ir VIII Voluntariorum, apie 100 m. prisidėjo cohors I Belgarum. Nenuostabu, kad germanų invazija, kurią 170 m. pradėjo markomanai ir kvadai per Markomanų karus, nebuvo sustabdyta kol nepasiekė Italijos prie Akvilėjos.

Iš Dalmatijos kilo keli Romos imperatoriai. Tarp jų buvo Romos imperatorius Diokletianas (284-305 m.), kurio institucinės reformos sustabdė imperijos byrėjimą. Diokletianas Salonoje pastatė jo vardu vadinamus rūmus. Iš Dalmatijos buvo kilęs ir Konstantinas I (324-337 m.) ir Justinianas I (527-565 m.).

Diokletiano administracinių reformų metu III a. pabaigoje nuo Dalmatijos buvo atskirta piečiausia dalis su Scodra ir prijungta prie naujos provincijos Prevalitanos. Dalmatija tapo didesnės Panonijos diecezijos dalimi. 395 m. padalinus imperiją Dalmatija priskirta Vakarų Romos imperijai. Jos rytinė siena sutapo su Rytų ir Vakarų Romos imperijų riba.

Pagal istoriką Teodorą Momzeną ("Romos imperijos provincijos"), visa Dalmatija buvo visiškai romanizuota iki IV a. pabaigos. Archeologinių duomenų analizė rodo, kad romanizavimo procesas vyko palaispsniui ir netolygiai. Jei miestai tiek pakrantėje, tiek provincijos viduje buvo visiškai romanizuoti, kaimiškose vietovėse situacija buvo kitokia. Nors ilyrus veikė stiprus akultūracijos procesas, tačiau jie tebekalbėjo savo kalba, garbino savo dievus, laikėsi senųjų tradicijų, išlaikė savo politinę-socialinę gentinę struktūrą, kuri tik iš dalies prisitaikė prie Romos administracinės ir politinės sistemos.

Žlugimas

IV a. pabaigoje ir dar kartą V a. Dalmatiją nusiaubė gotai.

454 m. Dalmatijoje esančios kariuomenės vadas Marcelinas sukilo prie Vakarų imperatorių Vanetinianą III. Jis užėmė Dalmatiją ir valdė ją nepriklausomai iki savo mirties 468 m. Dalmatijos valdytoju tapo Julijus Nepotas, nors jis buvo Rytų imperatoriaus Leono I Trako giminaitis, o Dalmatija buvo Vakarų Romos imperijos dalimi. Dalmatija išliko autonomiška. 474 m. Leonas I paskelbė Nepotą Vakarų Romos imperijos imperatoriumi, norėdamas nuversti uzurpatorių imperatorių Glicerijų.

475 m. Romulo Augustulo tėvo Oresto nuverstas Julijus Nepotas pabėgo į Dalmatiją. Čia jis skelbėsi tebesąs teisėtu Vakarų Romos imperijos imperatoriumi ir šias jo pretenzijas palaikė Rytų Romos imperijos valdovas Zenonas. Po Julijaus Nepoto mirties (480 m.) 482 m. Dalmatiją užėmė Odoakras. Odoakrą nugalėjęs osrtogotų valdovas (valdė 493-526 m.) užėmė ir Dalmatiją, kurioje įkūrė stiprią gotų įgulą. 535 m. Justinianas I prijungė Dalmatiją prie Bizantijos.

Išnašos

1. Illyricum (Dalmatia). In: Bunson (2002). P.175
2. Cheyne (1902)
3. Diocletian. In: Britannica Consice Encyclopedia (2006). P.549.
4. C.Michael Hogan, «Diocletian’s Palace», The Megalithic Portal, Andy Burnham ed., Oct 6, 2007
5. Diocese. In: Bunson (2002). P.175.
6. Stipčević (1989). P.49.
7. Odoacer. In: Britannica Consice Encyclopedia (2006). P.1412.
8. Odoacer. In: Bunson (2002). P.398.
9. Goths. In: Davis and Hamilton (2006). P.111.

Naudota literatūra

• Britannica Concise Encyclopedia. Encyclopaedia Britannica, 2006. . P.2115.
• Matthew Bunson. Encyclopedia of the Roman Empire. Facts on File, 2002. . P.636.
• Thomas Kelly Cheyne. Encyclopaedia Biblica– A Critical Dictionary of the Literary Political and Religious History, the Archaeology, Geography, and Natural History of the Bible. Adam and Charles Black, 1902.
• Paul K. Davis and Allen Lee Hamilton (ed.) Encyclopedia of Warrior Peoples and Fighting Groups. Millerton: Grey House Publishing, 2006.
• A. Stipčević, Iliri - povijest, život, kultura, Školska knjiga Zagreb, 1989. .