Archeoastronomija gr ἀρχη pradžia αστρον žvaigždė νόμος tvarka įstatymas mokslinė disciplina susiformavusi XX a pabaigoj

Archeoastronomija (gr. ἀρχη 'pradžia' + αστρον 'žvaigždė' + νόμος 'tvarka, įstatymas') – mokslinė disciplina, susiformavusi XX a. pabaigoje.

Objektas

Remiasi daugiausia archeologija, astronomija, architektūra, etnologija, mitologija, tautosaka, , kalbotyra, religija, istorija bei kitais duomenimis ir išvadomis. Archeoastronomijos tyrimo metodais iš išlikusių statinių, piešinių gaunama žinių apie senovėje stebėtus dangaus šviesulius, jiems teiktą reikšmę, naudotas kalendorines sistemas. Dažniausiai tiriamos senovės šventyklos su akmenų ar stulpų sistemomis. Archeoastronominiai tyrimai padeda rekonstruoti senovės civilizacijų pasaulėžiūrą, dvasinę kultūrą.

Archeoastronomijos terminas vartojamas nuo Stounhendžo (Anglija) tyrimų pradžios (XX a. pirma pusė). Įkurti tyrimo centrai Merilando (JAV) ir Lesterio (Didžioji Britanija) universitetuose. Nuo 1981 m. rengiamos pasaulinės archeoastronomijos konferencijos (vad. Oksfordo konferencijos).

Leidžiami žurnalai: „Archeoastronomy“ (JAV), „Journal for History of Astronomy“ su priedu „Archeoastronomy“.

Archeoastronomija Lietuvoje

Lietuvoje archeoastronomiją plėtoja Lietuvos etnokosmologijos muziejus (Molėtų rajono savivaldybė). Žinomiausias archeoastronomijos paminklas – Žemaičių Alkas Palangoje (XIV a. – XV a. statinys).

Šaltiniai

Archeoastronomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 714 psl.

[1] Archeoastronomija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 714 psl.