Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Antanas Pociejus

Pociejai

Herbas „Waga“

Mirė	1749 m. vasario 16 d.
Tėvas	Kazimieras Aleksandras Pociejus
Motina	Ana Tereza Letov
Sutuoktinis (-ė)	Rozalija Zagorovskaitė
Vaikai	Liudvika Gonorata Pociejutė

Antanas Pociejus (m. 1749 m. vasario 16 d.) – LDK valstybinis ir karinis veikėjas, Lietuvos didysis stovyklininkas (1715–1729 m.) ir Lietuvos didysis sargybinis (1729–1748 m.), Valkavisko, Siražo, Radomyslo ir Žiežmarių seniūnas.

Biografija

Lietuvos bajorų Pociejų giminės atstovas, herbo „Waga“ savininkas. Vitebsako vaivados Kazimiero Aleksandro Pociejaus (1666–1728) ir Anos Terezos Letov vyresnysis sūnus. Jaunesnieji broliai – Lietuvos didysis sargybinis Aleksandras Pociejus (m. 1771) ir Rogačiovo seniūnas Mykolas (m. 1787).

Tarnavo LDK armijoje. 1715 metais gavo Lietuvos didžiojo stovyklininko pareigybę, o 1729 metais buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju sargybiniu. 1730-ais metais dalyvavo magnatų kovoje dėl paveldėjimo kunigaikštienės Karolinos Liudvikos Radvilaitės ir jos paveldėtojų („Neuburgo dvaras“). 1733 metais Antanas Pociejus elekciniame seime palaikė Stanislovo Leščinskio kandidatūrą į Lenkijos karaliaus sostą. Vadovaujant 8-tūkstantinei armijai priešinosi Augustui III, kariavo su Rusijos kariuomene, kuri nustatinėjo Augusro III valdžią Abiejų Tautų Respublikoje. 1735 po Stanislovo Leščinskio pralaimėjimo buvo priverstas emigruoti, bet 1736 metais grįžo į tėvynę ir susitaikė su Augustu III.

Šeima ir vaikai

1726 metais vedė Rozaliją Zagorovskaitę (m. po 1755), nuo santuokos su kuria turėjo vienintelę dukterį:

Liudvika Gonorata Pociejutė (m. apie 1786), nuo 1740 metų Kijevo vaivados Stanislovo Liubomirskio (1704–1793) žmona.

Nuorodos

А. Грицкевич, / / Великое княжество Литовское: Энциклопедия . В 3 т. Т.2: кадетский корпус – Яцкевич / Редкол.: Г. П. Пашков (гал.рэд.) И др..; Маст. З. Э. Герасимович. – Мн.: БелЭн, 2006. −792 С.: Ил. С. 420. , (т. 2)