Andrė Židas pranc André Paul Guillaume Gide 1869 m lapkričio 22 d 1951 m vasario 19 d prancūzų rašytojas Nobelio literat

Andrė Židas (pranc. André Paul Guillaume Gide, 1869 m. lapkričio 22 d. – 1951 m. vasario 19 d.) – prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1947). Padarė didelę įtaką prancūzų egzistencialistams, – pirmiausia Ž. Sartui ir A. Kamiu.

Kritikos dėmesį patraukė „Žemiškieji skanėstai“ (Nourritures terrestres, 1897), kuriame šlovina klajoklišką gyvenimo būdą. Jo kūrybos stilius simbolistinis. Ketvirtajame dešimtmetyje susižavėjo socializmu ir aktyviai rėmė TSRS. Tačiau 1936 m. nuvykęs į Sovietų Sąjunga smarkiai nusivylė tarybine tvarka. Savo įspūdžius aprašė publicistinėje knygoje "Sugrįžimas iš SSRS" (pranc. Le Retour de U.R.S.S.)

Svarbesnieji kūriniai: „Imoralistas“ (1902), „Vatikano požemiai“ (1914), „Pinigų padirbinėtojai“ (1925).

Biografija

Vaikystė

Židas gimė gerbiamoje ir turtingoje paryžiečių šeimoje. Jo tėvas mirė anksti, tad buvo auklėjamas motinos puritonės, kuri visiškai pajungė savo valiai vienintėlį sūnų. Buvo išmestas iš mokyklos po to, kai buvo pagautas besimasturbuojantis klasėje. Motina jį nuvedė pas gydytoją, kur jam buvo pagrasinta, jog bus iškastruotas jei nesugebės atsispirti blogam įpročiui.

Homoseksualioji pusė

Šeimos veiksmai, kuriais buvo slopinamas berniuko seksualumas, visą gyvenimą vertė Židą jausti kaltę dėl fizinės meilės. Jis manė, jog moterys nejaučia seksualinio potraukio, labai vengė prostitučių. Santykiai su moterimis dažnai baigdavosi nesėkme, tikrą malonumą patirdavo su jaunais vaikinais, dėl to save laikė „beviltišku iškrypėliu“. Būdamas dvidešimt penkerių metų pareiškė, kad nori bendrauti su paaugliais ir vaikinais. Jo seksualinė orientacija atsispindėjo jo darbuose, kuriuos nepaisant pripažinimo, pasmerkė bažnyčia.

Santuoka

Būdamas trylikos metų įsimylėjo penkiolikmetę pusseserę, kurią vadino „mistiniu magnetu“. Po motinos mirties ją vedė. Tiesa, jo atvirai reiškiamos mintys kūriniuose sutuoktinę labai žeidė. Andrė Židas savo žmoną laikė šventa ir neliečiama. Kultūringa ir inteligentiška, Madlena (žmonos vardas) niekada nesiskundė dėl platoniškos santuokos. Viskas pasikeitė, kai rašytojas įsimylėjo šešiolikmetį Marką, draugo sūnų. Keršydama už išdavystę, Madlena sudegino visus Žido laiškus. Rašytojas tikino, kad mylėjo tik žmoną. Ši jam liko ištikima visą gyvenimą.

Kelionės ir patyrimai

Gyvendamas Alžyre rašytojas susitiko su rašytoju Oskaru Vaildu ir jo meilužiu. Vieną naktį Vaildas atvedė Židui jauną graiką. Vėliau rašytojas aprašė šį susitikimą kaip savo seksualinio gyvenimo kulminaciją. Ten pat Alžyre jis labai prisirišo prie savo penkiolikmečio tarno Atmano, kurį pasiėmė ir grįždamas į Paryžių.

Senatvė

Sulaukęs keturiasdešimt šešerių, rašytojas užmezgė naują romaną. Šįkart su seno bičiulio dukra Elizabeta. Jiems gimė dukra. Židas mergaitę pripažino ir svajojo tapti seneliu.

Kūryba

Autobiografija: "Jei grūdas nemiršta" 1920 m.
"Traktatas apie Narcizą" 1891 m., "Sąsiuviniai" 1892 m., "Andre Valterio poezija" 1892 m., "Uriano kelionė" 1893 m., "Pelkės" 1895 m., "Žemės pelnas" 1897 m., "Imoralistas" 1902 m., "Ankšti vartai" 1909 m., "Vatikano požemiai" 1914 m., "Sugrižimas iš SSRS" 1936 m., "1889 - 1939 metų dienoraštis" 1939 m.
Romanai: "Pastoralinė simfonija" 1919 m., "Pinigų padirbinėtojai" 1925 m.
Dramos: "Saulius" 1896 m., "Karalius Kandaulas" 1901 m., "Edipas" 1931 m., "Tesėjas" 1946 m.

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

André Gide

Vikiteka: André Gide – vaizdinė ir garsinė medžiaga