Alfonsas Vilpišauskas

Alfonsas Vilpišauskas
Gimė	1945 m. birželio 9 d. Savidonys, Ukmergės rajonas
Mirė	2015 m. gruodžio 21 d. (70 metų) Kaunas
Palaidotas (-a)	Petrašiūnų kapinėse
Tėvas	Pranas Vilpišauskas
Motina	Sofija Vilpišauskienė (Markevičiūtė)
Sutuoktinis (-ė)	Lilija Liucija Vilpišauskienė (Antinytė)
Veikla	tapytojas, pedagogas
Alma mater	Valstybinis dailės institutas
Žinomas (-a) už	Šilavoto Davatkyno plenerų kuratorius ekspresionistinės tapybos atstovas
Žymūs apdovanojimai
Kauno m. „Santakos garbės ženklas“

Alfonsas Vilpišauskas (1945 m. birželio 9 d. Savidonių k. Ukmergės rajone – 2015 m. gruodžio 21 d. Kaune) – Lietuvos dailininkas, ekspresionistinės tapybos atstovas.

Biografija

A. Vilpišauskas gimė Kaune (pagal įrašą sovietmečio dokumentuose) iš Ukmergės kilusio Lietuvos karininko Prano Vilpišausko šeimoje. Pirmaisiais pokario metais tėvui pasitraukus į užsienį, su motina apsistojo jos gimtinėje Savidonyse. 1960–1964 m. mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje, 1964–1975 m. studijavo Valstybiniame dailės institute. Iš pradžių jame pasirinko architektūros studijas, o grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje perėjo į tapybos studijas. 1975–1978 dėstė piešimą ir tapybą Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Justino Vienožinskio menų fakultete). Nuo 1978 m. dėstė tapybą Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dab. ), kurioje pradirbo 38 metus. Buvo vienas iš 1989 m. susikūrusios dailininkų grupės „Angis“ narių. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1995 m. mokytojas ekspertas.

A.Vilpišauskas surengė per dvidešimt asmeninių parodų, dalyvavo apie keturiasdešimtyje svarbių grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Danijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Italijoje. Jo tapybos darbai eksponuojami Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, Modernaus meno centre, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Pastaruosius dešimtmečius tapytojas daug laiko praleido ir kūrė Prienų rajone. Jo iniciatyva Šilavoto „Davatkyno“ muziejuje buvo pradėti organizuoti profesionalių menininkų plenerai, tarptautinio „Poezijos pavasario“ renginiai.

Kūryba

A. Vilpišausko kūrybai būdingos sodrios spalvos, ant drobės tepamos reljefišku dažų sluoksniu. Tapė gamtą, peizažus, kraštovaizdžius, keliavo po užmiesčius ir kaimus. Vyraujančios figūrinės kompozicijos vaizduoja mitinius herojus primenančias asmenybes, atskleidžia dailininko požiūrį į archetipinius įvaizdžius. Pastaruoju metu A. Vilpišauskas eksperimentavo su plastine tapyba, spausdamas dažus iš tūbelės tiesiai ant drobės. Bet tai dar nebuvo dailininko tapybinių ieškojimų pabaiga. Jo darbai neabejotinai įtakojo Lietuvos tapybą ir kartu dalyvavo jos pokyčiuose XX a. pabaigoje. Su grupe „Angis“ oponavo Lietuvoje išpopuliarėjusiai kamerinei tapybai, keitė ir tuo pačiu papildė lietuviškojo ekspresionizmo tradiciją neoekspresionistine.

Jau kūrybinio kelio pradžioje A. Vilpišauskas temas paveikslams rinkosi iš artimiausios aplinkos: autobuse ėmė tyrinėti prie lango sėdėjusias dvi moteris – juodai apsirengusią senyvą ir baltai jauną. Taip gimė paveikslas „Kelionė“ (1974). Pasirinktą temą jis ėmė plėtoti ir interpretuoti vis kitu koloritu, kaskart atskleisdamas vis kitą įspūdį ir nuotaiką. Tokiu būdu įamžino dirbtuvės interjerą („Nefertitė“, 2005), artimųjų portretus, figūrines kompozicijas („Kelionė“, 1974–1991; „Dvynys“, 1976; „Natiurmortas su juoda pirštine“, 1991; „Moteris ir paukštis“,1992; „Motina ir vaikas“, 1993). Kiekvienas iš šių paveikslų ne kartą būdavo pertapomas, nes paveikslų idėjos išlikdavo ilgam. Didelę reikšmę tapytojui turi pamatyta vieta, todėl nenurimsta vieną kartą ją nutapęs. Kaip impresionistai, jis be paliovos ieško tos unikalios vietos ir jai tinkamo laiko. Mieste to neranda, todėl jam geriausias vasaros–rudens laikas, praleistas kaime, stengiantis atrasti tą nevienadienį vaizdą, kurį galėtų vis iš naujo apmąstyti ir nenuilstamai tapyti. 1977–1979 m. pradėjo intensyviai tapyti gamtą, aplankė ir tapybiškai užfiksavo daugybę Lietuvos kaimo vietovių. Šiek tiek pakitusios peizažo detalės derėjo su arsininkų nuostatomis: daug ryškių spalvų, kontrastinių dėmių, įstrižainių, laužytų linijų.

A. Vilpišausko darbuose esama valiūkiško neužbaigtumo, suteikiančio abstraktumo, mįslingos erdvės. Žiūrovui žvelgiant į paveikslą pravartu išsiaiškinti, ar „paprastas“ peizažas neslepia kažko daugiau: išminties ir ramybės, liūdesio ar audros metaforų, visų kitų bendražmogiškų emocijų ir potyrių, fiksuotų ir ankstyvosiose figūrinėse kompozicijose. Paveiksluose itin svarbi mėlyna spalva. Iš ypatingų ekspresyvių spalvinių dėmių dėliojamas peizažas nestokoja abstraktumo, kurio daugėja paskutinajame kūrybos dešimtmetyje: „Paletė“, 2003; „Rudens spalvų šokis“, 2007; „Be pavadinimo“, 2008; „Skalbiniai prie šulinio“; „Šilavoto davatkynas I–II“, 2008; „Paralelinės realybės“, 2008.

Antkapis, 2019 m.

Personalinės parodos

• 1978. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, Kaunas
• 1993. Irenos Mikuličiūtės galerija, Kaunas
• 1997. Eglės galerija, Kaunas

Galerija „Akcija M“, Molėtai

• 1998. Eglės galerija, Kaunas

Kauno apskrities viešoji biblioteka

• 1999. Galerija „Naujieji skliautai“, Vilnius
• 2000. „Tapyba iš natūros“, Kauno paveikslų galerija
• 2001. Kauno karinių oro pajėgų štabas
• 2003. „Sentimentai“, galerija „Meno parkas“, Kaunas
• 2005. Galerija „Akademija“, Vilnius

„Kelionė“, Kauno paveikslų galerija

Kultūros centro galerija, Ukmergė

Tapybos ir piešinių paroda, galerija „Arka“, Vilnius

• 2006. Tapybos paroda, Tartu universiteto istorijos muziejus, Estija
• 2007. Tapybos paroda „Dialogas – žodis ir spalva“, Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Kaunas
• 2015. „Dvasinė vienovė“, galerija „Meno parkas“, Kaunas; „Titanikas“, Vilnius

Svarbiausios grupinės parodos

• 1976–1994. Kauno dailininkų parodos, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
• 1976. Kauno jaunųjų dailininkų paroda, Kauno paveikslų galerija
• 1979. „Bialowieza-79“, galerija „Arsenal“, Balstogė, Lenkija
• 1982. Penkių Kauno dailininkų paroda, Kauno paveikslų galerija
• 1989. I grupės „Angis“ paroda, Liaudies ūkio pasiekimų paviljonas, Vilnius
• 1990. „Menas kalėjime“, Hamburgas, Vokietija

Stojančiųjų į Lietuvos dailininkų sąjungą kūrinių paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius

• 1993. „Šiuolaikinė lietuvių dailė iš Kauno“, galerija „Mestna“, Liubliana, Slovėnija

IV grupės „Angis“ paroda, Kauno paveikslų galerija

• 1994. Jungtinė grupių paroda, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

I tarptautinio tapytojų plenero, skirto A. Samuoliui atminti, paroda, Lietuvos dailininkų sąjungos galerija, Kaunas

VI grupės „Angis“ paroda, Panevėžio dailės galerija

• 1995. „Po Dvynių ženklu“, Kauno paveikslų galerija
• 1996. „Angis’96 ir svečiai“, Paveikslų galerija, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas
• 1997. „Europos tiltai“, galerija „Zameček“, Pršybramas, Čekija

IV tarptautinio tapybos plenero, skirto A. Samuoliui atminti, paroda „Toli ir arti“, M. Žilinsko dailės galerija, Kaunas

• 1998. Plenero „Grįžimas“ paroda, Kauno paveikslų galerija
• 1999. „Angis 1989–1999“, Kauno paveikslų galerija; Šiaulių dailės galerija

„Dailininkai iš Lietuvos“, galerija „Huset i Asnaes“, Asnesas, Danija

„Pabaigos pradžia“, Parodų rūmai, Baroti galerija, Klaipėda

• 2000. „Kauno galerija pristato“, Dominiko Rostworowskio galerija, Krokuva, Lenkija
• 2001. Tapybos ir grafikos paroda „Terra incognita“, Kauno paveikslų galerija
• 2002. „Gloria Deo“, Jėzuitų vienuolynas, Kaunas

LDS apžvalginė vaizduojamosios dailės paroda „Kolekcija 2002“, Šiaulių dailės galerija

• 2002–2003 Grupės „Angis“ projektas „Nutrink pažymėtą vietą“, Kauno paveikslų galerija
• 2003 „Geriausias 2002 metų kūrinys“, Kauno paveikslų galerija

Grupės „Angis“ projektas „Insert“, Savanorių pr. 168, Kaunas

Tapybos plenero „Dipolis. Tarp Vilniaus ir Kauno“ paroda, Vilniaus miesto rotušė; galerija „Meno parkas“, Kaunas

„Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“, galerija „Arka“, Vilnius

• 2004. Tarptautinė paroda „Nepakeliama realybė“, galerija „Meno parkas“, Kaunas
• 2008. „Kaunas šiapus tapybos“, galerija „Meno parkas“, Kaunas

Grupės „Angis“ paroda „UPS – Urgentum Praecipitatum Sulfur“, galerija „Vartai“, Vilnius

• 2010. 14-oji Vilniaus tapybos trienalė „Klaidingas atpažinimas“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
• 2011. Retrospektyvinė grupės „Angis“ paroda, skirta grupės 20-mečiui, galerija „Meno parkas“, Kaunas; „Titanikas“, Vilnius

Plenerai ir parodos Šilavoto Davatkyne

2004. „Ir nevesk mūsų į pagundą“ 2005. Pleneras, skirtas A. Vaitkūnui atminti 2006. „Paveikslas, kurio negali nenutapyti“ 2007. „Tyla“ 2008. „Paralelinės realybės“ 2009. „Rūkas“ 2010. „Takai“ 2011. „Paklydėliai“ 2012. „Vizijos iš kuparo“ 2013. „Gyvenimas Dievui“ 2014. „Slenkstis“ 2015. „Parafrazės“

Susijusios parodos, kuriose buvo eksponuojami ir A. Vilpišausko kūriniai: 2014. „10 Šilavoto plenerų“, galerija „Meno parkas“, Kaunas 2015. „12 Šilavoto Davatkyno plenerų“, Prienų krašto muziejus 12–jo Šilavoto Davatkyno plenero paroda „Parafrazės“, „Parko galerija“, Kaunas

Įvertinimas

• 1999 m. paskirta aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija.
• 2005 m. įteiktas Santakos garbės ženklas kaip nusipelniusiam Kauno piliečiui.

Bibliografija

• Sudarė Alfonsas Vilpišauskas, Danutė Zovienė. XX–XXI a. sandūros Lietuvos dailė. Menininkai: Vilpišauskas Alfonsas. Vilnius: Dailininkų sąjungos leid. artseria, 2012, 152 p.

Šaltiniai

1. A. Vilpišausko darbai Modernaus meno muziejuje
2. Parodų ciklas „Duetai“ galerijoje „Aukso pjūvis“
3. http://www.artseria.lt/vilpisauskas.html 2016-01-06 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• Tapytojas Alfonsas Vilpišauskas (biografija)
• Alfonsas Vilpišauskas (kūryba)
• Alfonsas Vilpišauskas ir dvasinė vienovė
• A. Vilpišausko talentas gėrėtis gyvenimu