Neoekspresionizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Neoekspresionizmas (neo+ekspresionizmas) – XX a. II pusės moderniosios dailės ir architektūros kryptis, akcentuojanti meninę formą, ekspresionizmo atmaina.

Sidnėjaus operos teatras. Arch. J. Utzonas, 1973 m.

Neoekspresionistinė architektūra

Neoekspresionistinė architektūra susiformavo po II pasaulinio karo kaip priešprieša asketiškam, monotoniškam ir racionaliam funkcionalizmui. Neoekspresionizmas susijęs su kitomis architektūros kryptimis: organine architektūra, brutalizmu, metabolizmu, iš dalies su neoklasicizmu.

Pastatai unikalūs, asimetriški, netaisyklingi, dinamiški, sudėtingo plano. Naudojamos metalinės, plonasienio gelžbetonio konstrukcijos, leidusios įgyvendinti bet kokią formą.

Neoekspresionizmas skirstomas į pozityvųjį ir negatyvųjį neoekspresionizmą.

• Pozityvusis neoekspresionizmas – teikiama pirmenybė formai, siekiama funkcijos, konstrukcijos ir formos tarpusavio harmonijos.
• Negatyvusis neoekspresionizmas – dėl išorinės formos nukrypstama manieringumą, ekstravagantiškumą, nepaisoma pastato paskirties.

Neoekspresionizmas ypač atsispindi Brazilijos (Brazilija) architektūroje.

Žymiausi architektai

(Oscar Niemeyer; Brazilija), (Lúcio Costa, Brazilija), Le Korbiuzjė (Le Corbusier; Prancūzija), (Eliel Saarinen; Suomija), Jornas Utsonas (Jørn Utzon; Danija), (Arne Jacobsen; Danija), (Alvar Aalto; Danija), (Ralph Erskine; Švedija) ir kt.

Žymiausi dailininkai

Georg Baselitz Jean-Michel Basquiat

Anselm Kiefer Sigmar Polke