Aleatorika

Aleatorika – (lot. alea 'kauliukas') – muzikos medžiagos tvarkymo būdas, paremtas . Vienas pirmųjų terminą penktajame dešimtmetyje panaudojo Werner Meyer-Eppler. Tai nėra įprasta muzikinė technika, o labiau muzikinės medžiagos tvarkymo būdas.

Aleatorinis komponavimas leidžia geriau valdyti iš anksto numatytą kūrinio visumą, smulkmenas paliekant atsitiktinumui. Atsitiktinumu pagrįsta muzikos medžiaga tarsi turėtų būti be savybių, tačiau atsitiktinės sekos turi savus dėsnius, pabrėžiančius pusiausvyrą: kuo daugiau atsitiktinių elementų, tuo ryškesni jų pasikartojimai, išsikristalizuojantys į įsimenamus ir atpažįstamus darinius. Aleatorinė muzika turi sąsajų su abstrakčiuoju ekspresionizmu dailėje.

Aleatorika ankstesnėse epochose

Atsitiktinumas muzikoje egzistavo visais laikais. Tai improvizacijos liaudies muzikoje, kadencijos instrumentiniuose koncertuose. Mocartas buvo sukūręs muzikos kūrimo sistemą pagal lošimo kauliukų rodomus skaičius. Iki XX a. europietiškoje muzikos kultūroje atsitiktinumas gyvavo improvizacijose.

Aleatorika XX a

Pirmasis kompozitorius, naudojęs aleatorikos principus – Charles Ives. Atsitiktinių procesų daug John Cage muzikoje. Kūrinyje dvylikai radijo imtuvų „Įsivaizduojamas kraštovaizdis Nr.4“ (1951) atsitiktinumas nulemia galutinį garsinį efektą. Kompozitorius tik nurodo kaip reguliuoti imtuvus, o skambesys priklauso nuo garsų skambančių eteryje. Pierre Boulez III sonatoje fortepijonui (1957) atlikėjas laisvai pasirenka dalių tvarką. Kūrinių, paremtų atsitiktinumu, yra parašę Iannis Xenakis, Karlheinz Stockhausen, , Luciano Berio.

Evoliucija

Aleatorinis kūrybos metodas labai susijęs su kiek vėliau atsiradusia ir .

Nuorodos

• Sukurkite menuetą! 2018-11-19 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
• Neapibrėžtumas John Cage muzikoje (angl.)