Akcentologija

Akcentologija (lot. accentus – kirtis + gr. logos – mokslas) – kalbotyros sritis, apimanti kurios nors kalbos kirčio, priegaidės, kirčiavimo sistemos ir jos vystymosi tyrimus. Jei kalba turi priegaidę ir dėsningą kirčio vietos kaitą (pvz., senovės graikų, lietuvių kalbos), jos gali sudaryti savarankišką kalbotyros šaką, kitu atveju akcentologijos dalykus tiria gretimos kalbotyros šakos (morfologija, fonetika).

Skirstoma į istorinę, tarminę ir bendrinės kalbos akcentologiją. Istorinė tiria kirčio, priegaidės ir kirčiavimo sistemos vystymąsi, tarminė – kirtį ir priegaidę tarmėse, bendrinės kalbos – bendrinės kalbos kirčiavimo dėsningumus, nustato jo normas. Istorinė akcentologija daugiausiai remiasi kirčiuotų kalbos paminklų tyrinėjimu, giminingų kalbų faktų lyginimu, vidinės rekonstrukcijos metodu. Istorinė ir bendrinės kalbos akcentologija daugiausiai naudoja aprašomąjį, o kirčio ir priegaidės prigimčiai nustatyti – ir eksperimentinį metodą.

Lietuvių kalbos akcentologijos užuomazgų esama D. Kleino pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. F. Kuršaitis buvo pirmasis nuodugniai tyrinėjęs ir aprašęs lietuvių kalbos kirtį ir priegaidę. Prie lietuvių kalbos akcentologijos plėtojimo taip pat daug prisidėjo K. Jaunius ir K. Būga. Istorinės akcentologijos problemas nagrinėjo , J. Endzelynas, F. Fortunatovas, F. de Sosiūras, T. Torbjornsonas, , tarminės – J. Gerulis, bendrinės kalbos akcentologijos – P. Būtėnas, V. Kamantauskas, P. Skardžius. Lietuvių kalbos akcentologijos srityje taip pat daug nuveikė kalbininkai: J. Kazlauskas (istorinė akcentologija), A. Girdenis, V. Grinaveckis, Z. Zinkevičius (tarminė akcentologija), A. Laigonaitė, V. Vaitkevičiūtė (bendrinės kalbos akcentologija).

Šaltiniai

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. MELI institutas, Vilnius.