Šiogūnas

Šiogūnas (arba Šogūnas, Siogūnas, jap. 将軍 = shōgun) – tai paveldimas Japonijos XII – XIX amžių karinės feodalų klasės karinis titulas, kurio turėtojai buvo de facto Japonijos valdytojai. Šiogūnas išvertus iš japonų kalbos reiškia „didis karvedys“. 1867 metais paskutinis Šiogūnas atsisakė savo titulo prasidėjus Meidži restauracijai.

Straipsnyje yra japoniškas tekstas. Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Minamoto no Joritomo (1147-1199), Šiogūnas įkūręs Kamakura Šiogūnatą

Šiogūnas dar gali būti įvardijamas kaip karinis rangas ir titulas Japonijoje lygus generolui, aukštam kariuomenės pareigūnui. Kaip titulas tai yra sei-i taišōgun (征夷 大將軍) sutrumpinta forma. Kioto imperatoriaus dvaras pirmąkart apdovanojo šiuo titulu karinės ekspedicijos lyderius prieš Rytų žmones ir vėliau karinės vadovybės vadus dažnai apdovanodavo tuo titulu. XVII amžiaus pradžioje Tokugavoms politiškai suvienijus Japoniją, šiogūnas tapo faktinio valstybės valdovo titulu.

Šiogūnatas

Terminas bakufu laikui bėgant pradėtas vartoti nusakant feodalinės karinės diktatūros vadovybės sistemą, valdomą šiogūno, tad už Japonijos ribų vadinama dažniausiai šiogūnatu. Šiogūno biuras ar administracija yra šiogūnatas ar bakufu (幕府). Paraidžiui verčiant iš japonų kalbos – „biuras palapinėje“. Palapinė simbolizuoja kariuomenės vaidmenį kovojant mūšio lauke.

Bakufu sistema buvo įtvirtinta , esant Kamakuros periodui. Nors teoriškai imperatorius valdė visas Japonijos žemes, sistema turėjo kai kuriuos feodalizmo elementus. Joritomo Minamoto (Minamoto no Joritomo), pirmasis Kamakuros šiogūnato šiogūnas, užgrobė valdžią nustumdamas Kioto aristrochatiją. Jis tapo praktiniu Japonijos valdovu ir gavo titulą sei-i taišōgun. Po to vėlesnių trijų šiogūnatų lyderiai gavo tą patį titulą. Jis buvo naudojamas iki pat Meidži laikotarpio Pvz.: silpnesni lordai prisiekdavo ištikimybe stambesniems, samurajai už ištikimybe būdavo apdovanojami žeme, kuri su lordo – vasalo leidimu būdavo padalinama sūnums. Šią sistemą palaikė artimi ryšiai tarp samurajų ir jų pavaldinių.

Trys pagrindiniai šiogūnatai buvo susitelkę aplink šeimas, kurios užgrobdavo valdžią ir pasisavindavo šiogūno titulą. Vieni šiogūnatų vardai yra pagal būstinės vietą (Kamakuros, Muromačio, esančio Kiote, ir Edo), kiti gavo vardus nuo valdančios šiogūnatą (Ašikagos, Tokugavos).

Istorija

Šiogūno titulo istorijos pradžia siekia 794 metus, kai dar buvo naudojamas Sei-i-Taišōgun titulas, suteikiamas Imperatoriaus ir reiškiantis „didysis karvedys pavergiantis rytų barbarus“. Rytų barbarais buvo laikoma įvairūs Japonijos klanai, kurie nebuvo pavaldūs centrinei valdžiai. Kariauti su šiais klanais ir buvo siunčiami Sei – i-tai Šiogūnai Imperatoriaus vardu įsakinėjantys kariuomenei. Vienas žymiausių Sei-i Tai-Šiogūnų buvo Sakanoue no Tamuramaro (坂上 田村麻呂), kuris užkariavo šiaurės rytuose gyvenančius klanus, Imperatoriaus Kammu vardu.

XII amžiuje Japonijos viduje dėl įtakos varžėsi dvi įtakingos šeimos Taira ir Minamoto, po permainingos kovos galiausiai nugalėjo Minamoto klanas, kurio lyderis Joritomo pasiskelbė Imperatoriaus gynėju. 1192 Joritomo gauna Šiogūno titulą iš Imperatoriaus ir įsteigia Šiogūnatą (bakufu), karinę feodalinę valdymo sistemą, formaliai, kurios vadovu išliko Imperatorius, bet svarbiausi šalies valdymo instrumentai buvo sukoncentruoti Šiogūno rankose, įskaitant ir vadovavimą kariuomenei.

Šiogūnai buvo atsakingi už šalies administravimą, taikos palaikymą, vadovavimą mūšiams bei už kitas sritis. Imperatoriaus valdžiai šalyje silpstat, Šiogūnas užėmė de facto šalies vadovo vietą. Nors šalies nominaliu valdovu išliko Imperatorius, bet jo valdžia buvo minimali, dėl to Šiogūnai galėjo primesti savo valią nenuverčiant Imperatoriaus.

Joritomo įkurtas Šiogūnatas (dar vadinamas Kamakura Šiogūnatu, pavadinimas kilęs nuo vietovės kur jis buvo įkurtas) gyvavo iki 1333 metų, O Šiogūno titulas būdavo perduodamas šeimos nariams. Nuo 1333 metų prasidėjo periodas, kurio metu buvo siekiama atstatyti Imperatoriaus absoliučią valdžią. Bet restauracija buvo nesėkminga ir 1338 metais buvo paskirtas naujas Šiogūnatas Ašikaga, įsikūręs Kiote, o įsteigtas Šiogūnatas truko iki 1573 metų. Vėliau sekė periodas, kurio metu nebuvo paskiriami Šiogūnai, tokia situacija tęsėsi iki trečiojo Tokugava Šiogūnato įkūrimo 1603 metais. Tai buvo pats įtakingiausias Šiogūnatas išvisų buvusių, Šiogūno valdžiai pakluso ne tik kariuomenė, daimyo, Imperatorius, bet Šiogūnai vadovavo šalies užsienio politikai, religinėms apeigoms ir kt. XIX amžiuje Šiogūno valdžia pradeda silpti, Šiogūnatas pergyvena drastiškus pasikeitimus, siekiant išlaikyti valdžią, bet nesėkmingai. Paskutinis Šiogūnas Jošinobu, 1867 metais buvo priverstas perduoti valdžią Imperatoriui, prasidėjus Meidži restauracijai, davusi pradžia modernios Japonijos kūrimuisi.

Šiogūnų valdymo laikotarpiai

Paskutinis Japonijos Šiogūnas – Tokugava Jošinobu

Šiogūnas	Valdymo laikotarpis
	1192-1333
Minamoto no Joritomo 源 頼朝 (1147–1199)	1192-1199
源 頼家 (1182–1204)	1202-1203
源 実朝 (1192–1219)	1203-1219
九条 頼経 (1218–1256)	1226-1244
九条 頼嗣 (1239–1256)	1244-1252
Šinnō 宗尊 親王 (1242–1274)	1252-1266
Šinnō 惟康 親王(1264–1326)	1266-1289
Šinnō 久明 親王 (1276–1328)	1289-1308
Šinnō 守邦 親王 (1301–1333)	1308-1333
Šinnō Morijoši arba Šinnō Morinaga 成良 親王 (1308–1335)
Šinnō Narijoši arba Šinnō Narinaga 成良 親王 (1326–1338/1344?)	1334-1338
	1333-1336
(Ašikagos klanas)	1338-1573
足利 尊氏 (1305–1358)	1338–1358
Šinnō arba Šinnō Munenaga 宗良 親王 (1311–1385?)
足利 義詮 (1330–1368)	1359–1368
足利 義満 (1358–1408)	1368–1394
足利 義持 (1386–1428)	1395–1423
足利 義量 (1407–1425)	1423–1425
足利 義教 (1394–1441)	1429–1441
足利 義勝 (1434–1443)	1442–1443
足利 義政 (1436–1490)	1449–1473
足利 義尚 (1465–1489)	1474–1489
足利 義稙, kitaip 足利 義材 (1466–1523)	1490–1493, 1508–1521
足利 義澄 (1480–1511)	1495–1508
足利 義晴 (1510–1550)	1522–1547
足利 義輝 (1536–1565)	1547–1565
足利 義栄 (1540–1568)	1568
足利 義昭 (1537–1597)	1568–1573
(Tokugavos)	1603—1868
Tokugava Iejasu 徳川 家康 (1542–1616)	1603–1605
徳川 秀忠 (1579–1632)	1605–1623
徳川 家光 (1604–1651)	1623–1651
徳川 家綱 (1641–1680)	1651–1680
徳川 綱吉 (1646–1709)	1680–1709
徳川 家宣 (1662–1712)	1709–1712
徳川 家継 (1709–1716)	1713–1716
徳川 吉宗 (1684–1751)	1716–1745
徳川 家重 (1711–1761)	1745–1760
徳川 家治 (1737–1786)	1760–1786
徳川 家斉 (1773–1841)	1787–1837
徳川 家慶 (1793–1853)	1837–1853
徳川 家定 (1824–1858)	1853–1858
徳川 家茂 (1846–1866)	1858–1866
Tokugava Jošinobu 徳川 慶喜 (Keiki 慶喜) (1837–1913)	1867-1868
Meidži restauracija	1868–1912

Išnašos

1. Shugo. (2007).
2. Shogunate. (2007)

Šaltiniai

• Shogunate. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shogunate. Žiūrėta 2007-06-05
• Shugo. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shugo Žiūrėta 2007-06-05
• S. Turnbull. (2003). Samurai – The World of the Worrior. Ospreypublishing.