Šilavoto kalvagūbris

Šilavoto kalvagūbris – Lietuvos pietinėje dalyje besidriekiantis kalvagūbris. Nutįsęs 40 km iš pietvakarių į šiaurės rytus ir atskiria nuo Peršėkės lygumos. Gūbrys užsibaigia lėkštomis pakilumomis, nusitęsusiomis link Pakuonio.

Pakiluma Šilavoto prieigose, nuo Naujasodžio pusės

Kalnagūbris sudarytas iš 3 moreninių kalvų grandinių. Pietvakariuose tarp šių grandinių įsiterpę pelkėti tarpgūbriai su nuo Amalvo, Palių, Žuvinto paliomis. Šiaurės rytuose tarpgūbriai siauresni, vietomis jų visai nėra. Šiaurės rytinė Šilavoto kalvagūbrio dalis aukščiausia (iki 144 m, ties Ingavangiu).

Kalvas sudaro nedaug perplautas sluoksniuotas smėlis ir priesmėlis, dengiamos moreniniu priemoliu, vietomis apneštos smėliu. Riedulių negausu. Šiaurės vakariniuose kalvagūbrio šlaituose (ypač Šilavoto, Jiestrakio apylinkėse) matoma Jiesios lygumoje buvusio prieledyninio ežero krantų žymių.

Ant kalvagūbrio įsikūrę Daukšiai, Igliauka, Šilavotas, Klebiškis, Bačkininkai.

Šaltiniai

1. Šilavoto kalvagūbris. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 192