Peršėkė

Apie kaimą žr. Peršėkė (kaimas).

Peršėkė
Pėsčiųjų tiltas per Peršėkę prie Balbieriškio kapinių
Ilgis	66 km
Baseino plotas	542 km²
Vidutinis debitas	3,6 m³/s
Ištakos	Gervėnų apylinkės
Žiotys	Nemunas
Šalys	Lietuva
Vikiteka	Peršėkė

Peršėkė – upė pietų Lietuvoje; kairysis Nemuno intakas. Prasideda Gervėnų kaimo apylinkėse Lazdijų rajone. Aukštupyje prateka Obelijos ežerą, toliau teka į šiaurės vakarus. Už Gluosinės žiočių pasuka į šiaurės vakarus. Pačiame žemupyje teka į šiaurę, įteka į Nemuno kilpą ties Balbieriškiu.

Intakai: Metelytė, Atesė, Gluosinė, Varputys, Rudė, Kamaria, Vaičiukupis (kairieji), Paežerėlė, Rudė II, Dūmė (dešinieji).

Peršekės baseine telkšo nemažai ežerų – Obelija, Metelys, Atesys, Angininkų ežeras. Būdingas slėnio plotis 200–300 m, slėnio šlaitų aukštis 9–12 m. Vagos plotis aukštupyje 3–5 m, vidurupyje ir žemupyje 6–8 m. Srovės greitis 0,2-0,4 m/s. Vagos nuolydis – 120 cm/km. Pavasariniai potvyniai trumpi, staigūs, vandens lygis žemupyje pakyla 3 m. Peršėkė ties Krokialaukiu patvenkta 78 ha tvenkiniu.

Peršėkės aukštupys prie Cigoniškių

Upės aukštupys įeina į Metelių regioninį parką, žemupys – Nemuno kilpų regioninį parką. Prie Peršėkės esančios didesnės gyvenvietės: Cigoniškiai, Parėčėnai, Remeikiai, Kaukai II, Peršėkininkai, Angininkai, Krokialaukis (Alytaus raj.), Sūkuriai, Mackiai, Kieliškas, Balbieriškis (Prienų raj.).

Upėvardis kildinamas nuo šaknies perš-: pra-paršas, pro-perša, pra-perša („neužšalusi vieta lede, miško retesnė vieta“, plg. skr. पर्शान = IAST: parś-āna „praraja, bedugnė, tarpeklis“).

Upės aukštupys iki Metelytės intako anksčiau (iki sovietmečio) buvo vadinamas Obelyte. Prie jos buvo įsikūrę Obelytės-Peseckų dvaras ir Obelytės-Peseckų kaimas, už Kaukų piliakalnio Obelytės-Pranevičių dvaro palivarkas.

Pagal seną legedą, kur Obelytės upelis susijungia su Metelytės upeliu, nusiprausus susimaišiusiu upelių vandeniu peršėdavo veidą, todėl ten ir prasideda Peršėkės upė ir Peršėkininkų kaimas.

Peršėkė už Mergalaukio

Šaltiniai

1. Peršėkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 355
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.