Šiaulių „Aušros“ muziejus

Kitos reikšmės – Aušra (reikšmės).

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka . Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Šiaulių „Aušros“ muziejus – vienas iš didžiausių muziejų Lietuvoje, išsiskiriantis rinkinių ir ekspozicijų įvairove, turtinga istorija bei aktyvia veikla. Muziejuje yra 6 skyriai, 8 specializuoti padaliniai, 9 ekspozicijos. Muziejuje dirba 90 darbuotojų. Įstaigai vadovauja direktorius Raimundas Balza. Muziejus saugo ir puoselėja senąsias muziejininkystės tradicijas, formuotas jo įkūrėjo Pelikso Bugailiškio ir kitų prieškario šviesuolių. Kartu muziejus yra šiuolaikiškas, atviras naujovėms ir iššūkiams.

Istorija

Įkurtas 1923 m. kovo 11 d. Šiaulių apskrities valdybos ir pavadintas pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ vardu, muziejus nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, bet ir sunkiausiais istorijos etapais garbingai vykdė savo misiją – saugoti tautos atmintį.

Muziejaus veikla per pirmuosius ketverius metus neišsiplėtė, o 1928 m. jis buvo perduotas Šiaulių kraštotyros draugijai, vėliau miesto savivaldybei. Muziejui paskirtas buvusios pirties pastatas tuometinėje Maišo g., kuriame 1928 m. gegužės 15 d. buvo atidaryta pirmoji ekspozicija. Pirmuoju muziejaus vedėju tapo Česlovas Liutikas (1903–1984).

Pirmasis muziejaus pastatas Maišo gatvėje

Pagrindinės muziejaus veiklos kryptys prieškaryje – etnografinių ekspedicijų rengimas, eksponatų kaupimas, parodos, leidybinė veikla.

Etnografinės ekspedicijos rengtos nuo 1930 m., kasmet buvo surengiama po 15–30 išvykų. Per jas surinkta apie 70% muziejaus eksponatų, sukauptas etnografinis archyvas, kurį sudaro aprašomoji ir ikonografinė medžiaga (brėžiniai, planai, fotografijos).

P. Bugailiškio iniciatyva pradėta leidybinė veikla. Nuo 1930 m. kartu su Kraštotyros draugija leistas „Šiaulių metraštis“, periodinė informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga. Išleistos 5 knygos (1930, 1931, 1932, 1933, 1938). Nuo 1934 m. leistas pirmasis ir tuo metu vienintelis šalyje kraštotyros žurnalas „Gimtasai kraštas“ (ėjo iki 1943 m., išėjo 31 numeris).

Muziejaus veikla plėtėsi, trūko vietos, nutarta miesto parke, šalia grafų Zubovų rūmų, statyti naujus muziejaus rūmus. Tačiau tik pradėta statyba buvo nutraukta. Muziejui paskirtos patalpos (antras aukštas ir palėpė) Aušros alėjoje pastatytoje mokykloje. 1933 m. gegužės 14 d. čia atidaryta ekspozicija, ruoštos parodos. Muziejaus eksponatai buvo rodomi tarptautinėse parodose – Prancūzijoje Trokadero muziejuje 1935 m. ir pasaulinėje parodoje Niujorke 1939 m. Tuo metu „Aušros“ muziejus Lietuvoje buvo gerai žinomas, jame lankydavosi ir sukaupta medžiaga naudojosi garsūs to meto Lietuvos ir užsienio mokslininkai.

Permainos muziejuje prasidėjo 1940 m. Pasikeitus politinei situacijai, pasikeitė ir muziejaus darbo pobūdis. 1940 m. liepos 24 d. naujoji Lietuvos vyriausybė išleido Kultūros paminklų apsaugos ir viešųjų kultūros muziejų įstatymą. „Aušros“ muziejus buvo įpareigotas savo apygardoje – Šiaulių, Raseinių ir Mažeikių apskrityse – suregistruoti kultūros paminklus ir rūpintis jų apsauga. Muziejaus darbuotojai vyko į minėtų vietovių dvarus, registravo ir gabeno į Šiaulius kultūros vertybes. Muziejuje pritrūkus vietos, dalis vertybių buvo paliekama dvaruose užantspauduota. Dėl to dalis vertybių sunyko, dalis buvo išgrobstyta. Muziejaus darbuotojai turėjo registruoti ir repatrijuojančių Vokietijos piliečių kultūrines vertybes.

1940 m. pasikeitė ir muziejaus statusas. Jis buvo suvalstybintas, o 1941 m. muziejus su „Gimtojo krašto“ žurnalu buvo perduotas tik įsikūrusios Lietuvos Mokslų akademijos (toliau LMA) Etnologijos institutui. P. Bugailiškis buvo paskirtas pirmuoju šio instituto direktoriumi, o „Aušros“ muziejus tapo mokslo įstaiga. Tuo pripažinta, kad muziejaus rinkiniai ir mokslinis etnografinis archyvas bei jų tvarkymas atitiko mokslo įstaigos reikalavimus. Tačiau jau 1942 m. vasario 1 d. „Aušros“ muziejus buvo perduotas Švietimo valdybos aukštojo mokslo departamentui. Taip jam buvo sugrąžinta provincijos kraštotyros muziejaus padėtis, sumažinti etatai ir subsidijos.

„Aušros“ muziejaus priklausymo LMA rezultatas – dalies dokumentų, spaudinių, knygų išgabenimas iš Šiaulių į Vilnių. Šie eksponatai saugomi LMA bibliotekoje, išskirstyti į įvairius fondus (Žemaitijos dvarų, Šiaulių miesto valdybos, Felikso Bugailiškio ir kt.). Trumpa „Aušros“ muziejaus, kaip mokslo įstaigos istorija, neleidžia daryti didesnių apibendrinimų. Viena vertus tai buvo „Aušros“ muziejaus darbo įvertinimas, kita – akivaizdus LMA nesirūpinimas savo įstaiga, esančia provincijoje. Tik įsikūrusi ir pakankamai nesustiprėjusi LMA, pasitaikius pirmai progai, „Aušros“ muziejaus atsikratė.

Vokiečių valdžia nesikišo į muziejaus darbą, todėl muziejus galėjo dirbti iki ypatingo karo metų įvykio – muziejaus evakuacijos 1943 m. Vokiečių komendantūrai pareikalavus, muziejus patalpas Aušros alėjoje turėjo užleisti karo ligoninei. Evakuacija prasidėjo 1943 m. spalio 18 d. ir tęsėsi iki lapkričio 21 d. Šiaulių mokslo ir meno centras muziejui suteikė piniginę paramą, už kurią buvo pagamintos dėžės eksponatams sudėti. Dėžės, kurių viduje supakuoti eksponatai bei įdėtas pastarųjų sąrašas, buvo numeruojamos, antspauduojamos, prie kiekvienos pridedamas tekstas lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis su prašymu neatidarinėti dėžių be būtino reikalo, nurodytas muziejaus adresas. Eksponatai paslėpti visoje Šiaulių apskrityje: Šiauliuose, Gruzdžių, Kairių, Kuršėnų, Kurtuvėnų, Kužių, Meškuičių, Papilės, Šakynos, Šiaulėnų, Žeimelio bažnyčiose ir klebonijose, Auksučių k. Papilės vis., Beržininkų k. Joniškio vis., Bridų k. Šiaulių vis., Medvilionių k. Kriukų vis., Ramonaičių k. Lygumų vis. ir kt. vietose.

1944 m. liepos mėn., artėjant frontui ir kilus panikai, nemaža paslėptų eksponatų liko be globos, jų slėpėjams pasitraukus į Vakarus. Buvo subombarduotos ir kartu su ten paslėptais muziejaus eksponatais sudegė keletas slėptuvių. Nukentėjo eksponatai, palikti Šiauliuose, ypatingai Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Gubernijos alaus darykloje ir kt. Sudegė muziejaus pastatas. Evakuotus eksponatus nebebuvo kur grąžinti, jie buvo naikinami, grobstomi, nyko dėl blogų saugojimo sąlygų.

Po karo komisija karo nuostoliams nustatyti apskaičiavo, kad muziejaus nuostoliai – 748 tūkst. rublių. Buvo suskaičiuota, kad iš 34 982 eksponatų žuvo 7 203. Tačiau šie skaičiai tik apytikriai.

Prasidėjo sunkus muziejaus gyvavimo laikotarpis be patalpų. Laikina muziejaus raštinė buvo įrengta P. Bugailiškio name Žemaitės g. 17. Čia patalpinta ir dalis išlikusių eksponatų. Tik 1950 m., steigiantis Šiaulių sričiai, muziejui buvo paskirtas liuteronų evangelikų bažnyčios pastatas Vilniaus ir Žemaitės gatvių kampe (pastatas nugriautas statant dabartinius Šiaulių prekybos namus). Į šias patalpas buvo suvežti išlikę eksponatai. Muziejus, neturėdamas ekspozicijų ir toliau liko tik eksponatų sandėliu.

1953 m. „Aušros“ muziejus perduotas Lietuvos kultūros ministerijai.

1955 m. muziejui paskirtas Venclauskių namas.

1966 m. muziejui grąžinti Aušros alėjos rūmai.

1967 m. muziejui perduotas mieste esantis Žaliūkių vėjo malūnas.

1976 m. prie „Aušros“ muziejaus buvo prijungtas visuomeninis Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus. Po metų muziejus tapo „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriumi ir vadinamas Fotografijos muziejumi.

1985 m. „Aušros“ muziejui perduotas poeto Jono Krikščiūno-Jovaro namas.

1993 m. „Aušros“ muziejui perduotas 1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“ įkurtas visuomeninis Dviračių muziejus.

1993 m. muziejui atiteko ir Ch. Frenkelio vila, statyta 1908 m.

1994 m. „Aušros“ muziejaus globon perėjo ir 1982 m. įkurtas visuomeninis Radijo ir televizijos muziejus.

Filialai ir ekspozicijos

Aušros alėjos rūmai

Rūmai pastatyti 1933 m. (inž. V. Bitė). Juose įsikūrė pradinė mokykla ir „Aušros“ muziejus, kuris veikė 1933–1943 m. Per karą pastatas buvo sugriautas. 1966 m. rūmai grąžinti Šiaulių „Aušros“ muziejui. Juose įsikūrė Etnografijos skyrius, iki 1976 m. čia buvo rengiamos parodos. 1978 m. rūmuose atidaryta istorijos ir etnografijos ekspozicija, kuri keletą kartų buvo pertvarkoma. Archeologinė ekspozicija atspindėjo seniausią Šiaurės Lietuvos ir Šiaulių apylinkių istoriją ir materialinę kultūrą nuo pirmųjų žmonių įsikūrimo iki XIV a. Buvo eksponuojami darbo įrankiai, ginklai, papuošalai, prekybos objektai, archeologijos radinių lobiai ir kt. Šiaulių miesto bei ekonomijos istorija XVI–XIX a. iliustruojama žemėlapiais, ginklais, pinigais, Šiaulių pavieto bajorų ir jų seimelių dokumentais. Rodoma miesto ir dvaro buitis. 1992 m. parengta Nepriklausomos Lietuvos ekspozicija, kurioje buvo rodomi dokumentai, fotografijos, ordinai, medaliai, vėliavos; plačiai atspindėti Lietuvos politiniai įvykiai, to meto Šiaulių pramonė, kultūra, buitis. Etnografijos ekspozicija atspindi Žemaitijos ir Šiaulių apylinkių XVIII–XX a. pirmos pusės valstiečių buitį, verslus, apeigas, kalendorines šventes. 1991 m. atidaryta ekspozicija „Linininkystė ir audimas“.

Dabar pristatomos ekspozicijos „Valstiečių buitis ir būtis XIX a. pab.–XX a. pr.“ bei archeologijos ekspozicija „Šiaulių krašto praeitis nuo seniausių laikų iki XVII a.“.

Archeologinė ekspozicija apima laikotarpį nuo pačių seniausių laikų – akmens amžiaus – iki XVII a. ir atspindi gyvenimą Šiauliuose ir Šiaulių krašte. Kuriant ekspoziciją panaudoti Šiaulių „Aušros" muziejaus saugyklose sukaupti archeologiniai eksponatai – nuo pirmosiose prieškarinėse muziejaus archeologinėse ekspedicijose surinktų daiktų iki pastarųjų metų archeologinių kasinėjimų radinių. Lankytojams suteikiama galimybė iš arti pažvelgti į gyvenimą, prabėgusį prieš šimtus ir tūkstančius metų. Greta įstiklintų vitrinų su archeologiniais radiniais įrengtos atviros erdvės, kuriose demonstruojami rekonstruoti įvairių laikotarpių darbo procesai ir statiniai.

Etnografinė ekspozicija išdėstyta dviejose salėse ir atspindi XVIII a. pab.–XX a. I pusės Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos valstiečių buitį ir būtį. Tokią ekspozicijos temą nulėmė sukaupti muziejaus rinkiniai, Šiaulių miesto bei regiono geografinė padėtis ir noras eksponuojant konkrečius daiktus atskleisti materialinį bei dvasinį valstiečių gyvenimą.

Venclauskių namai

Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namai 1930 m.

Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namas statytas 1925–1927 m. (architektas Karolis Reisonas), jame šeima gyveno iki 1944 m. 1955 m. namas paskirtas „Aušros“ muziejui. 1959 m. čia buvo atidaryta pirmoji pokarinė muziejaus ekspozicija. 1963 m. ekspozicija buvo pertvarkyta ir atspindėjo Šiaulių krašto ir Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki 1940 m. Joje buvo Archeologijos, Etnografijos, Liaudies meno ir Istorijos skyriai. Ekspozicija gyvavo iki 1977 m. 1977–1980 m. pastatas buvo remontuojamas. 1986 m. čia buvo atidaryta pirmoji dailės ekspozicija. Čia buvo eksponuojami V. Smakausko, P. Smulgevičiaus, V. Slendzinskio darbai, litografijos iš „Vilniaus albumo“. Tarpukario Lietuvos dailę pristatė G. Bagdonavičiaus, S. Riomerienės, M. Katiliūtės, S. Ušinsko, P. Eidukevičiaus, P. Kalpoko, M. Dobužinskio ir kt. autorių darbai.

1992 m. rūmai oficialiai pavadinti Venclauskių namais. 1995 m. buvo atidaryta S. ir K. Venclauskių ekspozicija, nušviečianti garsaus advokato ir talentingos aktorės bei režisierės šeimyninį ir visuomeninį gyvenimą. Šeimos, išauginusios daugiau nei 100 pamestinukų bei neturtingų vaikų, atminimui muziejaus terasoje 1993 m. atidengta skulptūra „Motinystė“ (skulptorius A. Šnaras). 2005 m. atidengtas paminklas Kazimierui Venclauskiui (skulptorius Gintautas Luošaitis).

Šiuo metu Venclauskių namuose įsikūrusi muziejaus administracija, Istorijos, Fotografijos, Ryšių su visuomene skyriai, biblioteka, leidykla.

Fotografijos muziejus

1976 m. prie „Aušros“ muziejaus buvo prijungtas visuomeninis LTSR Fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus visuomeninis Fotografijos muziejus. Šio muziejaus įkūrimo iniciatoriaus ir pirmojo vadovo – šiauliečio fotožurnalisto, fotomenininko Antano Dilio suburti bendraminčiai 1973 m. gegužės 25 d. Šiaulių „Aušros“ muziejuje atidarė pirmąją Fotografijos muziejaus ekspoziciją. Fotografijos muziejus Šiauliuose sovietmečiu buvo vienas iš fotografinio gyvenimo centrų. Čia surengtos sąjunginės fotografijų parodos-konkursai „Gintaro kraštas – 1977“, „Amžininko portretas“ (1981), „Kolegos“ (1981, 1986), „Dviratis – sportas, sveikata, transportas“ (1986). 1972–1987 m. muziejuje veikė Kultūros liaudies universiteto Fotografijos meno ir istorijos fakultetas. 1977 ir 1986 m. surengti fotografijos meno festivaliai, tradicinės tapo mokslinės konferencijos fotografijos istorijos ir kitomis aktualiomis fotografijos temomis.

Muziejuje per metus buvo surengiama per 20 fotografijos istorijos bei šiuolaikinės fotografijos parodų. Jose buvo pristatyti senieji fotografijos meistrai: J. Bulhakas, V. Augustinas, S. Urbanavičiūtė-Subačiuvienė, J. Daubaras, M. Kavolis ir kt. 1997 m. vyko retrospektyvinė B. Buračo ir J. Perkovskio darbų parodos. Surengiama nemaža lietuvių ir užsienio autorių meninės fotografijos parodų.

Jovaro namas

Poeto Jovaro namas

Mūrinis dviejų aukštų Vytauto (buv. Pagyžių) g. nr. 116 namas statytas tarpukaryje. Jo savininkas K. Žukauskas 1927 m. čia įsteigė saldainių fabriką „Aušra". Jame buvo įrengtos modernios mašinos, gamino apie 200 rūšių saldainių, šokoladą, marmeladą. 1928 m. fabriko gaminiai žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pelnė sidabro medalį. Karui baigiantis, Žukauskai pasitraukė į Vakarus. Po karo miesto valdžios leidimu poetas, knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras (1880–1967) pasirinko šį apleistą namą, kurį atstatinėjo su pažįstamu Dapšiu. Vėliau poetas su šeima gyveno antrame aukšte.

1980 m. mirus poeto našlei, namą nutarta paversti muziejumi. 1986 m. rugsėjo 25 d. duris atvėrė memorialinis poeto J. Krikščiūno-Jovaro muziejus. Pirmajame aukšte veikė poetui skirta ekspozicija, antrajame – atkurti du memorialiniai kambariai.

2010 m. atnaujinti poeto J. Krikščiūno-Jovaro memorialiniai kambariai ir parengti informaciniai stendai apie poeto gyvenimą ir kūrybą. Pirmame aukšte sukurta nauja ekspozicija „XX a. I p. knygynas". Bet kurią eksponuojamą XX a. I pusės knygą, laikraštį ar žurnalą Jūs galėsite pavartyti ar paskaityti čia pat įsikūrusioje skaityklėlėje prie puikaus tarpukario Šiauliuose pagaminto stalo. „Knygyne" galima įsigyti „Aušros" muziejaus suvenyrų: romantiškų tarpukario atvirukų, Šiaulių miesto planų, senųjų Lietuvos žemėlapių, garsaus šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus piešinių ir XIX a. dailininko Napoleono Ordos litografijų kopijų.

Chaimo Frenkelio vila

Ch. Frenkelio vila – vienintelė Šiauliuose ir viena iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. moderno architektūros (secesija, jugendas) paminklų. Pastato interjerai išsiskiria puošnia medžio apdaila, lipdiniais, įspūdingų freskų fragmentais. 1908 m. šalia klestinčio savo odų fabriko Chaimas ir Dora Frenkeliai pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą – vilą. Statybos metai spėjami pagal vėjarodę ant stogo, architektas nežinomas. Chaimo Frenkelio šeima, o vėliau tik sūnus Jakobas jame gyveno iki 1940 m. 1920–1940 m. čia veikė privati žydų gimnazija. Per Antrąjį pasaulinį karą įsikūrė vokiečių karo ligoninė, vėliau ilgus metus veikė sovietų karo ligoninė. 1993 m. pastatas perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Muziejuje įrengtos ekspozicijos „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid.– XX a. vid.“ pirmoji dalis – stilizuota dvaro aplinka. Pristatomos 4 galerinės (Rytų meno, Karalių, Dvarininkų portretų ir Galerija) ir 4 interjerinės (Biblioteka, Geltonoji ir Žalioji svetainės bei Valgomasis) salės. Antrojoje dalyje – „Provincijos miestas“ – įrengta retrokino salė „Kapitol“, prieškario gatvės ir parduotuvės rekonstrukcijos. Ekspozicija „Žydų paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“ atspindi vilos savininko, garsaus pramonininko Ch. Frenkelio gyvenimą. Ekspozicijoje pristatomas žydų indėlis į ekonominį miesto gyvenimą. XIX a. pab. – XX a. pr. iš žydų kapitalų sukurta odų pramonė išgarsino miesto vardą, formavo Šiaulių, pramoninio miesto, įvaizdį, išlikusį iki mūsų dienų.

Ch. Frenkelio vila funkcionuoja kaip istorinis kultūros centras, atveriantis lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir visos Europos kultūros paveldą, kviečiantis į muziejinę ekspoziciją, pateikiantis miesto bendruomenei platų kultūrinių renginių, parodų ir koncertų spektrą.

Ch. Frenkelio viloje veikia audiogidas lietuvių ir anglų kalbomis.

Radijo ir televizijos muziejus

Radijo ir televizijos muziejus įkurtas 1982 kraštotyrininko Jono Rimkevičiaus iniciatyva, padedant grupelei prieškario radijo mėgėjų. Nuo 1982 m. rugsėjo mėn. muziejų ėmėsi globoti Šiaulių televizorių gamykloje sudaryta muziejaus taryba. 1994 m. Radijo ir televizijos muziejus tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu. Muziejuje sukaupta beveik 5 000 eksponatų. Radijo ir televizijos muziejaus ekspozicija „Garso ir vaizdo atkūrimo prietaisai“ supažindina su mechaninių garso atkūrimo prietaisų, telegrafo, radijo, televizijos raida Lietuvoje. Rodomi unikalūs XIX a. pab.–XX a. pr. pagaminti muzikos automatai, gramofonai, patefonai, pirmasis garso užrašymo ir atkūrimo prietaisas – fonografas, sukonstruotas pagal T. A. Edisono modelį, Lietuvoje 1922–1980 m. pagaminti radijo imtuvai, nuo 1949 m. Lietuvoje ir kitose šalyse pagaminti televizoriai. Supažindinama su trumpa telegrafo istorija, telegrafo aparatų veikimo principais. Be nuolatinės ekspozicijos, dar organizuojamos parodos, skirtos įvairiems radijo ir televizijos jubiliejams, tradicinis tarptautinis jaunųjų radijo konstruktorių konkursas, vykstantis nuo 1995 m. Moksleiviams muziejuje vedami edukaciniai užsiėmimai.

Dviračių muziejus

1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas„ buvo įkurtas visuomeninis Dviračių muziejus. 1985 m. muziejus perkeltas į pastatą Vilniaus g. 139. Tais pačiais metais čia atidaryta ekspozicija. 1993 m. užsidarant gamyklai Dviračių muziejus perėjo “Aušros" muziejaus žinion. Dviračių muziejus – vienintelis toks muziejus Lietuvoje. Ekspozicija „Dviratis ir Lietuva“ supažindina su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida. Rodomi pirmieji lietuviški namų darbo dviračiai iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagaminti dviračiai, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikiniai dviračiai, velomobiliai, jų aksesuarai. Nuo 2009 m. liepos mėnesio Dviračių muziejuje veikia audiogidas lietuvių ir anglų kalbomis.

Žaliūkių malūnininko sodyba

Žaliukių vėjo malūnas

Svarbiausias sodybos objektas – Žaliūkių vėjo malūnas – vienintelis mieste išlikęs ir saugomas vertingas XIX a. antros pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinys bei pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus. Malūno konstrukcijos ir technologinė įranga yra reikšmingas vietos meistrų-inžinerinių sprendimų palikimas. Žaliūkių malūną buvusiame Žaliūkių kaime apie 1875–1880 m. pastatė Lietuvos vokiečio Gustavo Danielio tėvas. Daugelį metų jis priklausė Danielių giminei. 1967 m. jis perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. 1970 m. mediniame vėjo malūne įrengta ekspozicija. Malūnas 2009 m. buvo restauruotas. 2010 m. atnaujinta Žaliūkių vėjo malūno ekspozicija supažindina lankytojus su unikalia malūno įranga ir grūdų malimo procesu. Šalia malūno 2011 m. atstatyta malūnininko troba. Joje priimami lankytojai, vedamos ekskursijos ir edukacinės programos.

Leidiniai

• 1994 m. Peliksas Bugailiškis. Gyvenimo vieškeliais ( ir Virginija Šiukščienė)
• 1995 m. „Kultūros“ bendrovės leidiniai Šiaulių Aušros muziejuje
• 1995 m. Emilija Putvinskienė. Atsiminimai (sudarė ir redagavo I. Nekrašienė ir E. Raguckienė)
• 1996 m. Šiaulių Aušros muziejaus archeologiniai tyrinėjimai (sudarytoja Birutė Salatkienė)
• 1996 m. Aurelija Malinauskaitė. Partizanų kovos Šiaulių krašte
• 1996 m. Antanas Povylius. Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos
• 1997 m. Šiaulių Aušros muziejaus etnografiniai rinkiniai (sudarytoja S. Mockutė)
• 1997 m. Mokykliniai vadovėliai (sudarytojos V. Šiukščienė ir A. Tamulienė)
• 1997 m. Jurgis Fledžinskas. Atsiminimai. (A. Jovaišaitė ir E. Raguckienė)
• 1998 m. Vincentas Vaitekūnas. Rinktiniai kraštotyros darbai (sudarytojos O. Čapkevičienė ir B. Salatkienė)
• 1998 m. Šiaulių Aušros muziejaus kronika 1930-1939 m. (sudarytoja V. Šiukšienė)
• 1999 m. Roma Baristaitė, Aleksandras Petrikauskas. Šiaulių Senosios (Talšos kapinės)
• 1999 m. Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje (sudarytoja A. Malinauskaitė)
• 2000 m. . Tėvas, kokį aš prisimenu
• 2000 m. Kazimieras Venclauskis (sudarytoja I. Nekrašienė)
• 2002 m. Vytautas Jankauskas. Žmogus, pažinojęs penkiasdešimt generolų.
• 2003 m. Vlado Putvinkio-Pūtvio laiškai.
• 2003 m. Šiaulių metraštis 1999-2002. (sudarytoja V. Šiukšienė)
• 2004 m. Nijolė Petraitytė. Šiaulių viešoji biblioteka: istorinės atodairos 1920-1950 m.
• 2006 m. Senieji Šiauliai atvirukuose. (sudarytojai A. Šlivinskas, P. Kaminskas ir R. Baristaitė)
• 2008 m. Šiaulių Aušros muziejaus metraštis. 1992-2004. (sudarytojos R. Baristaitė, A. Malinauskaitė, I. Nekrašienė)
• 2009 m. Pažink Lietuvos Šaulius. (sudarytojos I. Nekrašienė, S. Lengvinaitė)
• 2009 m. Peleckis - Kaktavičius L. Namuose ant Pasadnos ulyčios. Dar po dvidešimties metų.
• 2010 m. Šiaulių katedra. (sudarytojai T. Butautis, V. Ulinskytė - Balzienė)
• 2011 m. Gerardas Bagdonavičius. Tapyba/Grafika/Dizainas/Fotografija. (sudarytojos A. Jovaišaitė, O. Stripinienė, V. Šiukščienė)

Filmografija

• 1996 m. Filmas apie Šiaulių „Aušros" muziejaus archeologės B. Salatkienės kasinėjimus senojoje Lieporių gyvenvietėje.
• 1997 m. Filmas apie Šiaulių krašto piliakalnius (Salduvės, Bubių, Jurgaičių, Luponių, Rekčių, Kurtuvėnų) (J. Vainorius, iš ciklo „Žymiausi Šiaulių krašto kultūros paminklai").

Nuorodos

• Lietuvos muziejai
• Šiaulių Aušros muziejaus oficiali svetainė