Šventoji Kotryna Aleksandrietė kitaip gali būti vadinama Katerina Jekaterina IV a krikščionių šventoji ir kankinė Žinių

Šventoji Kotryna Aleksandrietė (kitaip gali būti vadinama Katerina, Jekaterina) – IV a. krikščionių šventoji ir kankinė. Žinių ir filosofijos globėja. Minėjimo diena katalikų bažnyčioje − lapkričio 25 d., stačiatikių – lapkričio 24 d.

Bernardo Daddi, „Šv. Kotryna Aleksandrietė su rėmėju ir laiminančiu Kristumi“, XIV a.

Istorinės žinios

Jokių patvirtintų žinių apie Šv. Kotrynos asmenybės istoriškumą nėra. Anot legendos, ji turėjo būti gimusi ir gyvenusi Aleksandrijos mieste Egipte III a. pb. − IV a. pr. Tyrinėtojas Joseph Simon Assemani (1687–1768) siejo ją su istorine kilminga Aleksandrijos moterimi, kuriai buvo pasiūlyta tapti imperatoriaus meiluže, tačiau jinai atsisakė. Po to buvo persekiota imperatoriaus, jos turtas konfiskuotas, pati ištremta. ją vadino vardu Dorotėja. Kitas Šv. Kotrynos legendos šaltinis galėjo būti Hipatijos Aleksandrietės gyvenimas.

VIII a. Šv. Kotrynos palaikai esą buvo rasti Šv. Kotrynos vienuolyne, kuriame ir saugomi (vienuolyno pavadinimas adaptuotas vėliau, teigiama, esą imperatorius Justinianas I specialiai įkūrė šį vienuolyną Šv. Kotrynos Aleksandrietės garbei). Pirmąkart Šv. Kotrynos legenda paminėta IX a. Bizantijos imperatoriui Bazilijui I sudarytame legendų rinkinyje Menologium Basilianum. Viduramžiais Šv. Kotrynos legenda tapo labai populiaria krikščioniškoje kultūroje. XIV a. datuojami pirmieji Šv. Kotrynos vestuvių legendos minėjimai. Dėl to ji gali būti maišoma su , kuri irgi turėjo vestuvių su Kristumi regėjimą. Šv. Kotryna Aleksandrietė buvo laikoma viena iš 14 svarbiausių šventųjų, kurie padeda žmonėms danguje. Naujaisiais laikais, atskleidus istorinių patvirtinimų apie Šv. Kotrynos asmenybę nebuvimą ir legendos nepagrįstumą, šventosios garbinimas ženkliai sumažėjo. Lietuvoje jai skirta Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia.

Legenda

Šv. Kotryna gyveno Romos imperatoriaus laikais IV a. pradžioje. Gimė Aleksandrijoje, Egipte. Esą ji buvo kilmingos giminės duktė, kita versija – karaliaus (kas tai per karalius ir kokias žemes valdė − nežinoma). Kotryna buvo išsilavinusi ir anksti tapo krikščione. Skaitė graikų literatūrą ir filosofiją, mokėsi kalbų. Būdama 18 m. amžiaus, ji, pasibaisėjusi imperatoriaus Maksentijaus organizuotais krikščionių persekiojimais (anksčiausia, Menologium Basilianum versija − žiauriais pagonių papročiais), nuvyko pas jį ir pasmerkė už žiaurumus, bei paragino atsisakyti pagonių dievų. Negalėdamas jos perginčyti, Maksentijus esą pakvietė 50 žymiausių Romos „mokslo daktarų“, kad jie diskusijoje įrodytų Kotrynos klaidingumą. Tačiau Kotryna nuginčijo šiuos daktarus, kurių daugelis (kita versija, visi 50) iškart atsivertė į krikščionybę ir buvo imperatoriaus paliepimu sudeginti gyvi ant laužo.

Imperatorius uždarė Kotryną kalėjime ir pasmerkė kankinimams. Maksentijui išvykus iš miesto Kotryną aplankė imperatoriaus žmona, bandydama ją perkalbėti, tačiau buvo įtikinta Kotrynos tikėjimo ir pati atsivertė į krikščionybę. Taip pat atsivertė imperatorienę atlydėjęs generolas Profirijus bei dar 200 kareivių. Grįžęs imperatorius liepė nužudyti Kotryną ratu (kita versija, kelių spygliuotų ratų mechanizmu). Egzekucijos metu ratas, prisilietus Kotrynos rankai, subyrėjo (kita versija, ratą sudaužė iš dangaus pasiųsti angelai). Tuomet imperatorius Maksentijus liepė Kotryną nukirsdinti. Angelai paėmė nukirsdintos Kotrynos kūną ir nunešė į Sinajaus kalną, kur jį vėliau rado vienuoliai (kita versija, kūnas buvo nuleistas iš dangaus į Šv. Kotrynos vienuolyną).

Legenda apie Šv. Kotrynos vestuves

Pirmąkart legenda apie mistines Šv. Kotrynos vestuves (arba ) aprašyta XIV a. šaltiniuose ir yra pirmoji tokio pobūdžio legenda. Egzistuoja keliolika skirtingų pasakojimų apie tai. Esą Šv. Kotryna buvo nuostabaus grožio ir daugelis jaunikių jai piršosi, tačiau Kotryna paskelbė, kad tekės tik už paties tyriausio ir geriausio vyro.

Viena versija byloja, kad Šv. Kotryna miegojo su motina Sabinela ir sapne joms abiem pasirodė Mergelė Marija, apsuptyje angelų ir šventųjų. Ji vieną po kito pasiūlė Šv. Kotrynai jaunikius, karalius ir princus, tačiau Kotryna nerado sau tinkamo. Tuomet iš dangaus nusileido kūdikis Jėzus Kristus, pristatytas visų karalių valdovu, ir paklausė Kotrynos ar ji tekėtų už jo. Kotryna buvo įtikinta Jėzaus tyrumo ir sutiko. Pabudusios Kotryna ir jos motina rado žiedą ant Kotrynos piršto ir sutarė, kad sapnas buvo tikra vizija, bei nusprendė paklausti vieno atsiskyrėlio patarimo. Atsiskyrėlį apšvietė dangiškasis regėjimas ir jis, pasikvietęs Kotryną bei jos motiną, paaiškino, kad vizijoje regėtas dangiškasis valdovas yra Jėzus Kristus. Kotryna su motina nusprendė kuo greičiau apsikrikštyti.

Kita versija liudija, kad, kai Šv. Kotryna karštai meldėsi šventovėje, jai vizijoje pasirodė Jėzus Kristus, kuris ją pagyrė už tikėjimą ir pažadėjo už tai atlyginti. Pažado tikrumui sutvirtinti Kristus užmovė Šv. Kotrynai ant piršto tikrą žiedą. Vestuvių su Kristumi legenda aiškinamas Šv. Kotrynos pasišventimas krikščionybei ir pasižadėjimas išsaugoti tyrumą.

Ikonografija

Šv. Kotryna Aleksandrietė paprastai vaizduojama su savo kankinimo įrankiu – dygliuotu ratu, dažnai su sulūžusiu (nuo Šv. Kotrynos tikėjimo tvirtumo). Kiti Šv. Kotrynos skiriamieji ženklai – palmės šakelė ir karūna (liudija karališkąją kilmę). Rečiau vaizduojama su knyga (jos išsilavinimo liudijimas).

Carlo Crivelli, „Šv. Kotryna Aleksandrietė“, 1473 m.
Antonio da Correggio, „Mistinės Šv. Kotrynos vestuvės“, 1526-27 m.
Caravaggio, „Šv. Kotryna Aleksandrietė“, 1598 m.
José de Ribera, „Mistinės Šv. Kotrynos vestuvės“, 1648 m.

Nuorodos

Vikiteka: Šv. Kotryna Aleksandrietė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Katalikų enciklopedija
nndb.com
sacred-texts.com
stkath.org 2012-12-15 iš Wayback Machine projekto.