Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šturmo savaeigė, šturmo pabūklas (vok. Sturmgeschütz; rus. штурмовое орудие; angl. assault gun) – gerai šarvuota savaeigė, ginkluota patranka ar haubica, skirta ugnimi paremti atakuojančius pėstininkus ir tiesiu taikymu apšaudyti priešo pėstininkų ar panašias įtvirtintas pozicijas. Sukurtos ir plačiai naudotos Antrojo pasaulinio karo metais.

Šturmo savaeigės paprastai visiškai šarvuotos ir gaminamos ant tankų važiuoklių, neturi šarvuoto bokštelio. Kadangi šturmo savaeigės neturi bokštelio, jos paprastesnės konstrukcijos, pigesnės, mažiau genda. Būdamos tos pačios masės gali turėti didesnio kalibro pabūklą (į bokštelį paprastai telpa mažesnio kalibro pabūklai) ir galingesnius priekinius šarvus. Dėl bebokštės konstrukcijos šturmo savaeigės paprastai būdavo žemesnės, todėl sunkiau artilerijos pažeidžiamos.

Panaudojimas

Šturmo savaeigės naudotos tiesiu taikymu naikinti ar slopinti kulkosvaidžių ir kitus ugnies taškus. Gynyboje šturmo savaeigėmis paremdavo pėstininkų . Šturmo savaeiges paprastai naudojo kovai su nešarvuotais taikiniais, lauko ir ilgalaikiais įtvirtinimais, miestų mūšiuose. Savaeigės paprastai važiuodavo kartu su atakuojančiais pėstininkais ir tiesiu taikymu naikindavo atrandamus taikinius. Tam padėdavo didesnis, lyginant su tankais, pabūklų kalibras.

Kai kurie šturmo savaeigių modeliai su ilgavamzdžiais pabūklais buvo naudojami ir kaip prieštankiniai ginklai.

Po Antrojo pasaulinio karo sukūrus pagrindinius kovinius tankus, šturmo savaeigės tapo pasenusios ir nebenaudojamos.

Konstrukciniai ypatumai

Visos šturmo savaeigės pasižymėjo vienoda komponuote. Kovinis skyrius su patranka būdavo priekyje, variklio skyrius – gale.

Vokiškos ir itališkos šturmo savaeigės turėjo transmisiją priekyje, o tarybinės savaeigės – gale. Dėl tokios komponuotės vokiškų ir itališkų savaeigių priekyje, išsyk už priekinio šarvo, būdavo pavarų dėžė ir kiti transmisijos elementai, o tik toliau link mašinos centro buvo kovinis mašinos skyrius.

Istorija

Vokietija

Pirmąja šturmo savaeige laikoma vokiška (StuG III). Šias ir kitas šturmo savaeiges Antrajame pasauliniame kare plačiai naudojo Vokietija, taip pat TSRS ir Italija. Pirmieji šturmo savaeigių padaliniai buvo septynių savaeigių StuG III baterijos Prancūzijos kampanijoje.

1939 m. Vermachto vadovybė iškėlė klausimą sukurti mobilią artileriją, kuri galėtų veikti atakuojančių pėstininkų rikiuotėje ir tiesiu taikymu naikinti sutinkamus kulkosvaidžių lizdus bei velkamuosius priešo pabūklus. Pageidaujamoms mašinoms nereikėjo sukiojamo šarvuoto bokštelio, svarbu buvo ugnies galia, maži matmenys, geri priekiniai šarvai ir pigumas.

Šiuos pageidavimus kompanijos Daimler-Benz AG konstruktoriai realizavo tanko PzKpfw III bazėje: šarvuotame koviniame skyriuje buvo įtaisyta trumpavamzdė 75 mm patranka. Priekiniai šarvai buvo pastorinti iki 50 mm (tuometinio originalaus tanko šarvas buvo tik 30 mm). Taip buvo sukurtas savaeigė StuG III, tapusi masiškiausia Vokietijos šarvuota kovos mašina, kuri gerai pasirodė kautynėse. Tiesa, ši šturmo savaeigė turėjo du trūkumus:

neturėjo kulkosvaidžio, todėl buvo bejėgė prieš prisiartinusius pėstininkus,
mažas sviedinio greitis neleido kautis su gerai šarvuotais tankais.

Šias problemas išsprendė 1943 m. pradžioje, kai buvo sukurta savaeigės versija StuG III Ausf G, kuri turėjo ilgavamzdį 75 mm pabūklą, kulkosvaidį, 80 mm priekinį šarvą ir bortų ekranus, gynusius nuo kumuliacinių sviedinių.

Vėliau vokiečių konstruktoriai sukūrė seriją šturmo savaeigių tanko PzKpfw IV bazėje ir šturmo savaeigę Sturmtiger sunkiojo tanko PzKpfw VI Ausf H Tiger I bazėje.

Italija

StuG II sėkmė patraukė tiek Vokietijos sąjungininkų, tiek priešininkų dėmesį. Italijos generolai, nepatenkinti savo pasenusiais tankais, pareikalavo jų bazėje sukurti StuG III analogišką savaeigę. Kompanijos FIAT ir Ansaldo sukūrė šturmo savaeigę , o vėliau dar galingesnes šturmo savaeiges, kurios tapo smogiamosiomis Italijos šarvuotomis kovos mašinomis, kurios Šiaurės Afrikoje, o vėliau Italijoje D. Britanijos ir JAV kariuomenėms pridarė didelių nuostolių.

TSRS

TSRS karinė vadovybė negalėjo nepripažinti StuG III kovinio efektyvumo ir pareikalavo sukurti savus analogus tankų T-34 ir KV-1 bazėje. Dėl tankų gamyklų evakuacijos šios užduoties įvykdymas užtruko, bet 1942 m. lapkričio-gruodžio mėn. buvo sukurtas vidutinė šturmo savaeigė ir sunkioji . Abi šios savaeigės puikiai pasirodė mūšiuose, tačiau dėl didelio poreikio ir riboto gamyklų pajėgumo vidutinių šturmo savaeigių gamyba buvo nutraukta. Tuo tarpu sunkiosios šturmo savaeigės pasirodė nepakeičiamos pralaužiant gerai įtvirtintas gynybos linijas bei atakuojant įtvirtintus miestus. Ėmus gaminti sunkųjį tanką IS jo bazėje išsyk buvo sukurta sunkioji šturmo savaeigė . Pašalinus pradinius trūkumus ši technologiška, patikima, nereikli ir gerai šarvuota šturmo savaeigė tapo geriausia to meto sunkiąja šturmo savaeige pasaulyje.

Žymiausi šturmo savaeigių modeliai

Vokietija

– pirmoji pasaulyje šturmo savaeigė. Vidutinės klasės, vidutinio tanko PzKpfw III bazėje. Technologiška, su didelėmis modernizavimo galimybėmis, sunkiai pastebima mūšio lauke.
– sunkiausia ir galingiausia savo pabūklu šturmo savaeigė, sukurta sunkiojo tanko Ausf H Tiger I bazėje. Specializuota miestų mūšiams, išleista 18 mašinų serija.

TSRS

– gerai šarvuota labai galinga šturmo savaeigė tanko bazėje.

Italija

– labai vykusi lengvoji šturmo savaeigė pasenusio itališko tanko M40/M41/M42 bazėje.

Stug III Ausf. G (SdKfz 142)
Sturmtiger
ISU-152
Semovente 75/18