Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šeša (skr. शेष = IAST: śeṣa, „liekana“) – hinduizmo mitologijoje tūkstantgalvė gyvatė (slibinas), kuri laiko Žemę ir kuri tarnauja kaip lova Višnui, kai jis miega pasauliniame vandenyne pertraukose tarp pasaulio kūrimo aktų.

Kiekvienos kalpos pabaigoje Šeša išspjauna iš savo nasrų nuodingąją ugnį, kuri sunaikina Visatą. Pastovus Šešos epitetas – Ananta („begalinis“), ir šiuo simboliu žymi begalybę. Kai kuriuose mituose Šeša laikomas kaip paties Višnaus emanacijos arba dalis (anša); savo ruožtu, Krišnos brolis Balarama, kuriame iš dalies įsikūnijęs Višnus, yra garbinamas kaip Šešos . Po Belaramos mirties Šeša paliko jo kūną ir nukeliavo po žeme („Mahabharata“ I 67; 152; XVI 4, 13 ir kt.).

Šeša – gyvačių, arba nãgų, gyvenančių požeminiame pasaulyje patala, valdovas. Kiti nagų valdovai (, ) yra arba jo broliai, arba yra sutapatinami su juo.

Mite apie pasaulinio okeano plakimą, dievai su Šešos pagalba išrovė iš žemės Mandaros kalną, kurį panaudojo kaip plaktuvę, apvynioję aplink jį gyvatę Šešą (arba Vasukį), kaip virvę.

Šeša vaizduojama su purpuriniais rūbais, su baltu vėriniu aplink kaklą, vienoje rankoje – plūgas (Belaramos atributas).

Pagal liaudies įsitikinimus žemės drebėjimai sukeliami Šešos žiovavimu.

Vikiteka: Šeša – vaizdinė ir garsinė medžiaga