Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Dantų ėduonis arba dantų kariesas (lot. caries dentium) – danties kietųjų audinių progresuojantis irimas sukeltas ant danties paviršiaus esančių rūgščių. Rūgštys atsiranda, kai ant dantų paviršių susidariusiose apnašose esanti burnos mikroflora skaidydama angliavandenius išskiria rūgštis: vyksta emalio, dentino ir rečiau cemento demineralizacija, t. y. kalcio jonų išsiplovimas iš danties kietųjų audinių.

Gilus cementą ir dentiną pažeidęs kariesas

Dantų ėduonis turi keturias raidos stadijas:

Kariozinė dėmė (Macula cariosa). Pažeistas tik emalis.
Paviršinis kariesas (Caries superficialis)
Vidurinysis kariesas (Caries media)
Gilusis kariesas (Caries profunda). Gali komplikuotis pulpitu, nes į pulpos ertmę patenką bakterijų sukeliančių uždegimą.

Pirminėje stadijoje ėduonį galima pastebėti kaip balzganą, matinės spalvos dėmelę emalio paviršiuje. Po to dėmelė plinta, gilėjant susidaro kariozinė ertmė, kuri ilgainiui pasiekia dentiną, vėliau gali pasiekti ir danties pulpą.

Karieso atsirandimą lemia daug veiksnių: prasta burnos higiena, mikroelementų stoka (pvz., fluoro, kalcio), gausus angliavandenių (ypač lipnių) vartojimas, sumažėjęs seilėtekis, kai dantis yra neteisingoje padėtyje (pasisukęs, pavirtęs), dėl ko apsunkėja apsivalymas ir susidaro taškai apnašoms kauptis.

Esant pažengusiam dantų ėduoniui atsiranda gelimas, skauda dantis nuo šaltų, karštų, saldžių ir rūgščių produktų, apsunkėja maisto kramtymas. Skaudant dantims, sutrinka ne tik seilių išsiskyrimas, bet ir skrandžio sulčių gamyba, todėl sutrinka maisto virškinimas. Tokie žmonės dažniau serga skrandžio uždegimu ir .

Beveik 100% visų ėduonies pažeistų vietų atsiranda ten, kur nepasiekia išvalyti dantų šepetėlis.

Paplitimas

Pagal Gineso rekordų knygą dantų ėduonis yra plačiausiai paplitusi neužkrečiama liga pasaulyje.