Čiloė

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Čilojė (isp. Isla de Chiloé arba Isla Grande de Chiloé) – sala Ramiajame vandenyne, Čilojės salyne, prie Čilės krantų. Priklauso Los Lagoso regionui.

Čakao bažnyčia. Čilojė

Valdivijos miškai

Geografija

Plotas – 8394 km² (antra pagal dydį šalyje ir penkta Pietų Amerikoje). Nuo žemyno salą skiria Čakao sąsiauris, Ankudo ir Korkovado įlankos. Salos ilgis – 190 km, plotis 55–65 km. Vakariniu pakraščiu driekiasi kalnai, siekiantys 820 m aukštį. Rytuose – kalvota lyguma. Klimatas vidutinių platumų, vėjuotas, lietingas, vėsus. Vidutinė metinė temperatūra 11 °C. Lyja ištisus metus, iškrinta nuo 2500 mm kritulių rytuose iki 4000 mm vakaruose. Žiemą kartais pasninga. Upės trumpos, vandeningos, įteka į vandenyną; pagrindinės – Medina ir Čepu. Čiloję dengia Valdivijos drėgnieji miškai. Auga paprastoji luma, blizgusis notofagas, , gunera, , kiparisinė ficroja. Iš gyvūnų sutinkama Darvino lapė, elniai pudu, pakrantėse lankosi banginiai. Įsteigtas . Sala laikoma bulvių tėvyne.

Istorija

Pirmieji salos gyventojai buvo klajokliai čonai. Vėliau mapučių gentis iš žemyno atsikraustė į Čiloję, pradėjo verstis žvejyba ir žemės ūkiu. 1567 m. salą „atrado“ ispanai, įkūrė Kastro uostą, kuris vėliau tapo jėzuitų misijos centru. Sala ilgą laiką buvo kolonistų ispanų bastionu ir prie Čilės prijungta tik 1826 m. 1960 m. Čilojė labai nukentėjo nuo stipraus žemės drebėjimo.

Gyventojai

2002 m. saloje gyveno 154,8 tūkst. gyventojų. Pagrindiniai miestai: Ankudas (39,9 tūkst.), Kastras (39,4 tūkst.), (21,8 tūkst.), Dalkauė (12,8 tūkst.). Gyventojai verčiasi žvejyba, žemės ūkiu, turizmu, miškininkyste.

Kultūra

Čilojė unikali savo kultūra, architektūra, kraštovaizdžiais. Čia nėra tradicinių kolonijinių pastatų, tačiau yra daug nedidelių medinių bažnyčių, įkurtų jėzuitų. XIX a. pastatyta daug namų ant polių (palafito). 2000 m. Čilės architektūrinis palikimas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.