Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Apabhramša (skr. अपभ्रंश = IAST: apabhraṃśa – 'nuklydimas, paklydimas') – kalbinė sąvoka, siejama su senosiomis indoarijų kalbomis. Senovės indų gramatikų požiūriu – apabhramša tai šnekta, neatitinkanti sanskrito gramatikos, leksikos normų (t. y., prakritai ir kitos „nuklydusios nuo sanskrito“ kalbos). Šiuolaikinėje indologijoje apabhramšos sąvoka naudojama įvardinti tarpines kalbas, šnektas, vartotas tarp vėlyvųjų ir ankstyvųjų šiuolaikinių indoarijų kalbų.

Povediniu laikotarpiu susidarė šnekamosios kalbos, vadinamos prakritais. Su laiku šie prakritai standartizavosi ir paplito už gimtųjų arealų. Apie VIII a. prakritai ėmė mišti su kitomis šnekamosiomis kalbomis – taip susidarė apabhramšos. Jos dažniausiai naudotos džainų, budistų kūriniuose, kaip literatūrinė priemonė – sanskrito kavjoje. Šios apabhramšos XIII–XVI a. išsirutuliojo į šiuolaikines literatūrines indoarijų kalbas.