Dyvitai

Dyvitai lenk. Dywity
Dyvitai 53°51′0″ š. pl. 20°29′0″ r. ilg. / 53.85000°š. pl. 20.48333°r. ilg. / 53.85000; 20.48333 (Dyvitai)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis	Olštyno apskritis
Valsčius
Gyventojų (2011)	2 315

Dyvi̇̀tai (arba Divyčiai; lenk. Dywity, vok. Diwitten) – kaimas Lenkijos šiaurės vakaruose, Varmijos Mozūrų vaivadijos Olštyno apskrityje. Valsčiaus centras. 2 303 gyventojai (2011 m. duomenys). Veikia mokyklų kompleksas, jungiantis pradinę mokyklą ir gimnaziją. 2010 m. atidaryta apskrities muzikos mokykla. 1894–1897 m., vietoje mūrytos XIV a., iškilo nauja šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Šventovė buvo gausiai dekoruota, apatinė dalis palikta sena, o antstatas – neogotikinis. 1888 m. pastatyta koplytėlė su varpine.

Etimologija

Lenkų šaltiniai nurodo, kad pavadinimas prūsiškai reiškia „Dievo kalnas”; lietuvių mitologijoje įprasta manyti, kad buvo baltų žvejų dievas, globojęs ir jūrininkus.

Istorija

Kaimelis žinomas nuo XIV a., joje gyveno prūsai. Vėliau gyvenvietė priklausė vokiečių Rytprūsiams, stipriai nukentėjo per XV-XVI a. karus ir dėl to kilusį badmetį. 1913 m. kaimo laukuose, 111 ha plote buvo įsteigta Karinių oro balionų stotis. Iškilo dvejus dirižablius talpinusi halė. Ji buvo įspūdingų matmenų: 200 m ilgio, 44 m pločio ir 34 m aukščio. Vieno iš dirižablio vadu 1915 m. tarnavo garsus vokiečių oreivis Ernstas Augustas Lehmannas (1886–1937), kaip stebėtojas skridęs didžiausio pasaulyje keleivinio dirižablio „” paskutiniuoju reisu.

Po Antrojo pasaulinio karo Dyvitai atsidūrė Lenkijos sudėtyje. 2012 m. pabaigoje kaime atidarytas Lietuvos Respublikos garbės konsulatas (vadovė – Urszula Lech), prieš tai ši įstaiga dvejus metus veikė Olštyne. Garbės konsulatas aptarnauja Olštyno ir gretimas apskritis. Kaimo karčemoje vaišinama lietuviškais ir lenkiškais patiekalais.

Šaltiniai

1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
2. [1]
3. [2]

Šaltiniai

• Tomasz Darmochwał, Marek Jacek Rumiński. Warmia Mazury (przewodnik) – Białystok: Agencja TD, 1996, s. 83 ​
• Georg Kellmann. Historia parafii Klebark Wielki, jej wiosek i okolic – Klebark Wielki: Parafia p.w. Znalezienia Krzyża Świętego i Narodzenia Najświętszej Marii Panny w Klebarku Wielkim, 2007
• Dywity. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 259 psl. (lenk.)