Vienadūžiai priebalsiai

Vienadūžiai priebalsiai – priebalsiai, tariami taip, kad vienas kalbos padargas (pavyzdžiui, liežuvis) vieninteliu raumenų susitraukimu daužtųsi į kitą kalbos padargą (sakykime, į dantis ar alveoles).

Nuo sprogstamųjų priebalsių skiriasi tuo, kad pradedami tarti ne sudarant oro srovės spaudimą, o iš karto vieną kalbos padargą sumušant į kitą. Be to, baigiant tarti nėra sprogimo. Kitais atžvilgiais vienadūžiai panašūs į trumpus sprogstamuosius.

Vienadūžiai priebalsiai kontrastuoja ir su virpamaisiais, nes tariant vienadūžius niekas nevirpa.

TFA sąrašas

Į TFA sąrašą įtraukti šie vienadūžiai priebalsiai:

TFA	Aprašas	Pavyzdys
		Kalba	Rašyba	TFA	Reikšmė
ɾ	alveolinis vienadūžis	ispanų	pero	[peɾo]	bet
ɺ	alveolinis šoninis vienadūžis	vendų	vula	[vuɺa]	atidaryti
ɽ	retrofleksinis vienadūžis		rdupa	[ɽupa]	apsauga nuo vėjo
𝼈	retrofleksinis šoninis vienadūžis		ƚawƚ	[𝼈aw𝼈]	šauti
ⱱ	lūpų dantinis vienadūžis		vbara	[ⱱara]	gyvūnas

Jei vienadūžiai neturi atskiro simbolio, rekomenduojama naudoti ([ʀ̆] arba [n̆]). Vis dėlto, taip užrašius pirmąjį garsą, jį galima klaidingai palaikyti trumpuoju virpamuoju, todėl jis tiksliau užrašomas kaip ⟨ɢ̆⟩, o antrajam, nosiniam garsui, naudojamas nedviprasmis simbolis ⟨ɾ̃⟩.

Išnašos

1. „Tap“. britannica.com. Nuoroda tikrinta 2024-09-06.
2. „Report on the Kiel Convention“, Journal of the International Phonetic Association 19:2, p 70.