Aspiracija (kalbotyra)

Aspiracija (lot. aspiratio 'įpūtimas, įkvėpimas') – papildoma sprogstamojo garso ypatybė, sukelta oro trinties į neįtemptas balso klostes ir kitus kalbos padargus.

Lyginami priebalsiai, atskleidžiant skirtingą garso pradžios laiką: skardieji sprogstamieji (angl. voiced plosive), duslieji neaspiruotieji sprogstamieji (angl. tenuis plosive) ir aspiruotieji sprogstamieji (angl. aspirated plosive). Bangos rodo balso klosčių veiklą, arba garsą (garso suteikimą). Dviejų galų šakutė žymi santykinę susijusių kalbos padargų padėtį.

Aspiracija panaši į [h] tipo priebalsių šlamesį. Ji gali skirti fonemas (plg. senosios indų khalas ‘piktadarys’: kalas ‘nebylys’, rathas ‘ratai’: ratas ‘patenkintas’, senosios graikų pharos ‘burė’: paros ‘priekyje’) arba jų alofonus (plg. lietuvių dė́tas: dė́[tʰ], sekà: sè[kʰ], sùka: sù[kʰ], anglų take [tʰeik(ʰ)] ‘imti’: stake [steik(ʰ)] ‘baslys, stulpas’).

Indoeuropiečių prokalbės aspiruotieji priebalsiai *bʰ, *dʰ, *gʰ, *g^u̯ʰ baltų ir slavų kalbose neteko aspiracijos ir sutapo su paprastaisiais priebalsiais b, d, g (ide. *bʰū‑ ‘būti, egzistuoti’ > lietuvių bū́ti, rusų быть, lenkų być).

Išnašos

1. A. Girdenis (2002-08-14, red. 2018-08-02). T. Paulauskytė (red.). „Aspiracija“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-07-16. {{}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()