Rusijos invazija į Rytų Prūsiją

Rusijos invazija į Rytų Prūsiją
Priklauso: Rytų frontas Pirmajame pasauliniame kare
Rytų frontas, 1914 m. rugpjūčio 17–23 d.
Data 1914 m. rugpjūčio 17 d. – rugsėjo 14 d. Vieta Rytų Prūsija, Vokietijos imperija Rezultatas Vokietijos pergalė Vokiečių pajėgos
Konflikto šalys
Vokietijos imperija 8-oji armija	Rusijos imperija 1-oji armija 2-oji armija 10-oji armija
Vadovai ir kariniai vadai
Paulius fon Hindenburgas Ėrichas Liudendorfas Maksimilianas fon Pritvicas Maksimilianas Hofmanas	Jakovas Žilinskis Pavelas fon Renenkampfas Aleksandras Samsonovas  †
Pajėgos
250 000 karių	850 000 karių
Nuostoliai
37 000–100 000	80 000–320 000 100 000 paimta į nelaisvę

Rusijos invazija į Rytų Prūsiją – Rusijos imperijos karinė operacija Pirmojo pasaulinio karo metu, trukusi 1914 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Paskelbus karą Vokietijos imperijai, tai buvo ne tik natūralus Rusijos žingsnis, bet ir bandymas sutelkti Vokietijos kariuomenę Rytų fronte, o ne Vakarų fronte. Nors ir turėdama didžiulę skaičiaus persvarą prieš vokiečius, įsiveržusi Rusijos imperijos kariuomenė išskaidė savo pajėgas ir patyrė pralaimėjimus Tanenbergo ir Mozūrijos ežeryno mūšiuose, o tai lėmė visišką strateginį rusų invazijos žlugimą.

Vokiečių planavimas

Vokietijos strategija Rusijos atžvilgiu buvo gynybinė nuo 1888 m., kai Vokietijos generalinio štabo viršininkas Helmutas fon Moltkė atsisakė ryžtingo puolimo į Rusijos teritoriją koncepcijos ir pradėjo svarstyti gynybines galimybes. Vokietijos žvalgybos vertinimais, geležinkelių tinklas Lenkijoje rusams leido rinktis tik iš trijų galimybių: vien gynybinė pozicija prieš Vokietiją, puolimas Vyslos upe tiesiai į Berlyną arba įsiveržimas į Rytų Prūsiją su dviem kariuomenėmis – viena nuo Narevo, kita nuo Nemuno. Prancūzijos politinis spaudimas užblokavo pirmąjį variantą, o antrasis variantas buvo kariniu požiūriu nepagrįstas, todėl trečiasis variantas buvo labiausiai tikėtina Rusijos veiksmų kryptis.

1894 m. Alfredas fon Šlyfenas, tuometinis Vokietijos generalinio štabo viršininkas, parengė karo žaidimo scenarijų, atitinkantį 1914 m. Tanenbergo mūšį. Pratybose Rusijos Nemuno armijai užėmus pusę Rytų Prūsijos, vokiečių vadas pasinaudojo tuo, kad Rusijos Narevo ir Nemuno armijos buvo atskirtos, sutelkė savo karius prieš dešinįjį Narevo armijos flangą ir sunaikino visas pajėgas. Pratybų diskusijoje Šlyfenas teigė, kad vokiečiai galėtų nesunkiai įrengti gynybinę liniją už Vyslos, tačiau, atsiradus galimybei sunaikinti visą rusų kariuomenę, reikėtų ja pasinaudoti.

Šlyfeno pirmtako idėja buvo pulti rusus jų dislokacijos metu ir laukti pastiprinimo iš vakarų, o Šlyfenas numatė mobilią operaciją vidinėmis linijomis naudojant geležinkelius, kad būtų galima sutelkti pajėgas prieš vieną rusų kariuomenę ir ją sunaikinti, kol ji nespės atsitraukti. Todėl 1914 m. kiekvienas vokiečių generalinio štabo karininkas Rytų Prūsijoje žinojo, kaip reaguoti į Rusijos puolimą.

Kariuomenių palyginimas

Nors rusų kariuomenė buvo gausesnė už priešą, ji turėjo daug problemų, kurios lėmė jos pralaimėjimą: Rusija tuo metu nebuvo pasirengusi dideliam karui, o jos perginklavimo programa nebuvo baigta, apie ką žinojo vokiečiai. Daug kareivių nebuvo apmokyti, transporto tarnyba buvo labai neefektyvi ir lėtino kariuomenės judėjimą, kariuomenės pajėgos buvo išsibarsčiusios didelėje teritorijoje ir menkai tarpusavyje koordinuotos, todėl priešas galėjo pulti kiekvieną kariuomenės dalį atskirai, kaip Tanenbergo ar Stalupėnų mūšyje, o svarbiausia – žvalgybos technika buvo gerokai prastesnė nei vokiečių, nes trūko žvalgybos padalinių. Invazija buvo planuojama skubotai, siekiant kuo greičiau padėti Prancūzijai, ir nebuvo gerai apgalvota.

Vokiečių 8-oji armija taip pat turėjo daug problemų. Pusę jos sudarė naujai pašaukti pagyvenę rezervistai. Vokietijos imperija paskutinį kartą dalyvavo kare 1871 m., o Rusijos imperija – 1905 m., todėl vokiečių kariuomenė neturėjo kovinės patirties, o rusai – turėjo. Tai ypač pasakytina apie karininkus ir vyresniuosius karinės vadovybės narius, Samsonovą ir Renenkampfą, dalyvavusius Rusijos–Japonijos kare. Pačioje karo pradžioje rusai neturėjo problemų dėl ginklų ar šaudmenų trūkumo, jų kariuomenės buvo visiškai aprūpintos šautuvais ir kulkosvaidžiais. Taigi, nedidelė vokiečių kariuomenė, kurios vadai neturėjo šiuolaikinės kovinės patirties ir buvo pusiau sukomplektuota iš paskubomis surinktų rezervistų, turėjo stoti prieš gerokai pranašesnes priešo armijas, turinčias kovinės patirties iš neseniai vykusio karo su Japonija.

Išnašos

1. R. Asprey, L'Alto comando tedesco, p. 84.
2. Robert B. Asprey, L'Alto comando tedesco, Milano, Rizzoli, (1993), p. 39
3. Der Weltkrieg 1914 – 1918. Band 2. S. 317, 346
4. M. Hughes, W. Philpott. The Palgrave Concise Historical Atlas of the First World War. Springer. 2005. P. VI
5. Zuber 2006, p. 182.
6. Zuber 2006, p. 201.
7. Zuber 2002, pp. 147–148.
8. Zuber 2002, pp. 149.
9. Darby G., Culpin C. The Russian Revolution: Tsarism to Bolshevism, 1861-1924. Longman. 1998. p. 16
10. Martel G. The Month that Changed the World: July 1914. OUP Oxford. 2014. p. 147
11. Anderson M. S. The Ascendancy of Europe: 1815-1914. Routledge. 2014. p. 57
12. Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. p. 140
13. Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. pp. 140–142
14. Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. p. 142ff
15. Buttar, P. Collision of Empires: the War on the Eastern Front in 1914. Osprey. 2014. p. 120, 122
16. Keegan, J. The First World War. Vintage Canada. 2000. pp. 144–145
17. Мерников А., Спектор А., Дорошкевич О., Ликсо В. Полная энциклопедия. Первая мировая война (1914–1918), АСТ, 2014, ISBN . p. 40

Šaltiniai

• Zuber, Terence (2002). Inventing the Schlieffen Plan: German War Planning 1871–1914. New York: Oxford University Press. ISBN .
• Zuber, Terence (17 July 2006). „The German intelligence estimates in the west, 1885–1914“. Intelligence and National Security. 21 (2): 177–201. doi:10.1080/02684520600619775. ISSN 1743-9019. S2CID 154431833.

Papildomam skaitymui

• Florinsky, Michael T. (1927). „The Russian Mobilization of 1914“. Political Science Quarterly. 42 (2): 203–227. doi:10.2307/2142786. JSTOR 2142786.
• Zawadzki, B. (1924). Kampania jesienna w Prusach Wschodnich. Warszawa: Wojskowy Instytut Wydawniczy.
• The Eastern Front. Osprey Publishing.