Raketa žemė-oras

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Raketa „žemė–oras“, zenitinė raketa, priešlėktuvinė raketa (angl. surface-to-air missile, SAM; rus. зенитная ракета) – raketa, skirta naikinti oro taikinius: (lėktuvus, sraigtasparnius, sparnuotąsias raketas, bepiločius lėktuvus) šaudant nuo žemės paviršiaus. Šiai grupei priskiriamos ir laivų zenitinės raketos (nors jos kartais vadinamos raketomis „laivas–oras“).

Raketa „“ (Jungtinė Karalystė).

Laivas–oras tipo raketa „“, paleidžiama iš Australijos karinių jūrų pajėgų fregatos .

Raketų paleidimo sistema „MIM-104 Patriot“ (JAV).

Raketos skiriasi veikimo toliu ir aukščiu, įveikiamo taikinio greičiu, paleidimo įrenginiu, taikinio sekimo būdu ir raketų sąveika (kai kurių tipų raketos, iššaunamos kelios vienu metu, tarpusavyje dalinasi taikinius).

Raketų charakteristikos

• skrydžio nuotolis – nuo 0,5 iki 500 km.
• taikinio naikinimo aukštis – nuo 15 m iki 30 km ir aukščiau.
• raketos masė – nuo 8 kg iki 8 t.
• didžiausias skrydžio greitis – 270–1700 m/s.

Raketų klasifikacija

• Pagal valdymą
  • valdomos radijo komandomis
  • valdomos radijo pluoštu (spinduliu)
  • nusitaikančios
    • pagal taikinio infraraudonąjį spinduliavimą
    • pagal savo radaro parodymus

• Pagal aerodinaminę schemą
  • paprasta schema: stabilizatoriai priekyje, gale
  • anties schema: vairai priekyje, stabilizatoriai gale
  • nešantis kūgis: fiuzeliažas kūginis su vairais galinėje dalyje

Raketų sandara

Zenitinė raketa susideda iš:

• planerio (fiuzeliažas, vairai ir stabilizatoriai)
• variklių (vienas ar keli)
• komandų priėmimo įrenginio
• giroskopinių įtaisų
• elektrinio ar pneumatinio maitinimo šaltinių
• kontaktinių ir nekontaktinių
• kovinės dalies (skeveldrinis – fugasinis ar specialus užtaisas)

Paleidimo įrenginiai

Sausumos zenitinės raketos gali būti leidžiamos iš stacionarių, mobilių ar nešiojamųjų paleidimo įrenginių:

Stacionarieji paleidimo įrenginiai būdingi ankstyvosioms priešlėktuvinės gynybos sistemoms. Tuo metu raketos buvo labai griozdiškos, todėl ir jų paleidimo įrenginiai buvo nemaži.

Mobilieji paleidimo įrenginiai

Įtaisyti ant ratinių ar vikšrinių . Gali būti buksyruojami. Kovos laukui skirtos zenitinės raketų savaeigės paprastai būna , nes gali būti apšaudytos.

Laiviniai paleidimo įrenginiai

Šiais laikais tokius turi kiekvienas bent kiek didesnis kovinis laivas. Kai kurie laivai specializuojasi srityje. Pvz., JAV „Ticonderoga“ klasės kreiseriai (turintys „Aegis“ sistemą), Rusijos „Kirov“ klasės kreiseriai (ginkluoti 12 „“ paleidimo įrenginių).

Nešiojamieji paleidimo įrenginiai

Tai vieno žmogaus nešiojami ir naudojami įtaisai, paprastai vamzdžio formos, kuriais nuo peties iššaunama zenitinė raketa (tai mažiausios zenitinės raketos).

Rusija turi atraminį paleidimo įrenginį „Džigit“, kuris gali būti nešiojamas išardytas į tris nešulius, bet šaudo sumontuotas ant žemės (paruošimas šaudymui užima 3 minutes, užtaisymas naujomis raketomis – 2 minutes).

Šaudymo eiga

Nenešiojami paleidimo įrenginiai taikinį aptinka ir seka radarais. Nustato taikinio priklausomybę (savas ar svetimas) ir pasiekus apšaudymo zoną paleidžia vieną ar kelias raketas.

Istorija

Pirmoji priešlėktuvines raketas ėmė kurti hitlerinė Vokietija, kadangi jai Antrojo pasaulinio karo metu buvo itin aktualu apsiginti nuo amerikiečių ir anglų bombonešių antskrydžių. Buvo kuriama „Wasserfall“ raketa, nors iki karo pabaigos vokiečiai jos panaudoti taip ir nesuspėjo.

Išnašos

Bibliografija

• Westerman, Edward (2001). Flak: German Anti-Aircraft Defenses, 1914–1945. University Press of Kansas. .
• Neufeld, Michael J (1995). The Rocket and the Reich: Peenemünde and the Coming of the Ballistic Missile Era. New York: The Free Press. pp. 235. .