Saugumo dilema

Saugumo dilema – terminas, kuris tarptautiniuose santykiuose nurodo situaciją, kurioje siekdamos savo tikslų ir pasitelkdamos karinę galią ar aljansus, valstybės siekia didinti savo saugumą, tačiau taip sukelia kitų valstybių nesaugumo jausmą, kuris jas paskatina savo ruožtu ginkluotis ir taip kyla pavojus prasiveržti ginklavimosi varžyboms ar tarpvalstybiniam konfliktui, kurio nei viena pusė nesiekė. Pirmą kartą šis terminas buvo pavartotas vokiečių mokslininko John H. Herz 1951 metais knygoje „Politinis realizmas ir politinis idealizmas“ (angl. Political Realism and Political Idealism) bei britų istoriko H. Butterfield „Istorija ir žmonių santykiai“ (angl. History and Human Relations).

Vienas seniausių tarptautinių santykių teorijų ir saugumo koncepcijų – realizmas, remiasi „visų karo prieš visus“ logika, valstybės laikomos svarbiausiais tarptautinių santykių ir saugumo politikos veikėjais, akcentuojama galia, kaip saugumą užtikrinanti, tačiau ir paradoksus tarptautinėje arenoje kelianti priemonė. Valstybės veikdamos anarchiškoje aplinkoje siekia savo saugumo, o jį užsitikrinusios – konkurencijos iki įmanomo didžiausio dominavimo, kuris užtikrintų jų išlikimą, todėl viena kitą suvokdamos su priešiškumu, jos prisideda prie tarptautinės sistemos konfliktiškumo. Valstybių elgesys, paremtas grasinimu naudoti jėgą ir kartu savo galios ribojimu, skatina formuotis realizmo teorijoje neretai akcentuojamą saugumo paradoksą: kai valstybės didindamos savo galią, užuot didinusios, proporcingai mažina saugumą.

Saugumo dilemoje atsakymas, kas yra gynybinis, o kas agresyvus veiksmas, priklauso nuo interpretacijos, kadangi skirtingos vertybinės, kultūrinės sistemos, nacionaliniai interesai skatina performuoti ir grėsmės saugumui suvokimą. Saugumo dilemos koncepcija yra mėgstamas terminas mokslininkų, karą ir konfliktinę tarptautinę sistemą siejančių su prasta valstybių tarpusavio komunikacija. Tarptautinių santykių praktikoje galima atrasti saugumo dilemos pavyzdžių, kurių ryškiausias – Pirmasis pasaulinis karas. Teigiama, kad didžiosios Europos galybės jautėsi stumiamos pradėti karą dėl išaugusio nesaugumo jausmo, atsiradusio dėl kaimyninių valstybių karinių kūrimo. Vokietijos baimė kariauti dviem frontais paskatino sukurti ir , kuris prisidėjo prie mobilizacijos valstybėse paspartinimo ir ginklavimosi varžybų atsiradimo, kai didinamas ginklų kiekis sumažino saugumą.

Visgi šiandieninėje tarptautinėje politikoje komunikacijų kokybė skiriasi nuo praėjusio amžiaus, todėl ir saugumo dilemos koncepcija išsiplėtė. 2001 m. rugsėjo 11 d. atakos, anot K.L. Fishel, pakeitė ne tik globalią saugumo sistemą, bet ir patį (ne)saugumo jausmą. Du esminiai elementai papildė seną saugumo dilemos konceptą: pirma, hegemoniniai nevalstybiniai veikėjai (teroristai), galintys naudoti nekonvencinius ginklus prisidėjo prie nesaugumo išaugimo ir antra, iškilo politiniai veikėjai, siekiantys pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis, ne tik karine jėga pasiekti savo tikslus (t. y. formuoti viešąją nuomonę, daryti įtaką sprendimų priėmimo procesams ir pan.), sukeliančius tą patį nesaugumo jausmą ir siekį didinti savo galią. Tokia šiandieninė saugumo dilema formuojasi santykiuose tarp Japonijos ir Kinijos, kai pastaroji savo galios augimą ir sparčią modernizaciją aiškina kaip gynybinius veiksmus, o Japonija suprasdama savo pažeidžiamumą tai interpretuoja kaip puolamuosius – potencialiai agresyvius, ir irgi savo ruožtu ginkluojasi.

Gynybinis realizmas

Saugumo dilema gynybinio realizmo teorijoje yra viena esminių prielaidų, aiškinančių potencialios grėsmės atsiradimą tarptautinėje arenoje dėl egzistuojančio saugumo paradokso. Kaip teigia B. Buzan, valstybės siekdamos saugumo kelia pavojų sau pačioms, nes dėl pralaimėjimo baimės priklauso ir valstybių elgesio motyvai. Jos arba siekia išlaikyti esamą situaciją – status quo, arba revizionistiškai pakeisti pusiausvyrą ir perdalyti galią.Status quo valstybių santykiai visada bus paremti saugumo paradoksu dėl kitų valstybių grėsmingų interesų galimo iškilimo, nes bus bijomasi, kad priešiškos galios sieks užkariauti silpnesnius už save.

Anarchiška tarptautinė arena reiškia, jog nėra viršesnės valdžios už valstybę, todėl valstybės siekdamos apginti savo interesus, bet nepasitikėdamos viena kita, maksimizuos savo saugumą arba prisišliedamos prie stipresnės galios, arba balansuodamos – t. y. formuodamos didesnei galiai atsvarą sudarantį aljansą.

Gynybiniame realizme akcentuojama ir gynybos-saugumo dilema, kuri nurodo situaciją, kada gynybos ir saugumo organizavimas pareikalauja milžiniškų valstybės lėšų ir padidinimas vienos galios (karinės) sumažina kitą pajėgumą – ekonominę galią. Moderniais laikais saugumo pojūčio ginkluotė negali sukurti, todėl kilus gynybos dilemai, valstybė susiduria su paradoksu – išlaidos gynybai užuot didinusios saugumą, jį sumažina. Akivaizdus gynybos dilemos pavyzdys yra Sovietų Sąjungos žlugimas, prie kurio prisidėjo nuolatinis lėšų didinimas kariniam saugumui, atvedęs valstybę į ekonominę-politinę krizę.

Puolamasis realizmas

Puolamojo realizmo kryptis, kaip ir gynybinis realizmas, sutinka su anarchiškos tarptautinės aplinkos egzistavimu, kuris skatina agresyvų valstybių elgesį. Visgi gynybai realistai pabrėžia galios vertinimą santykyje su kitų valstybių galia, todėl ir galios kaupimas, ir saugumo dilema siejasi atsižvelgus į šį santykį. Tuo tarpu puolamojo realizmo atstovai (žymiausi: J. Mearsheimer, R. Schwelleris, C. Gray) teigia, kad valstybių revizionistinė prigimtis skatina galios didinimą iki hegemoninio maksimumo bet kokiomis aplinkybėmis. Kaip teigia J.Mearsheimer, tik nevykusi valstybė praleistų galimybę tapti hegemonu tarptautinėje sistemoje, nes galvotų, kad turi pakankamai galios išlikti. Tokiu atveju, saugumo dilema puolamajame realizme siejasi su tuo, kad valstybės tampa ne saugumo maksimizuotojos, kaip gynybiniame, o galios maksimizuotojos.

Ginklai ir karinė galia reikalinga ne saugumui užtikrinti, bet formaliam savo tvarkos primetimui, kas veda link neužtikrintumo dėl kitų tarptautinės sistemos veikėjų puolamųjų veiksmų tikimybės. Taigi status quo tvarkos pasiekti tarptautinėje arenoje neįmanoma ir egzistuoja nuolatinis karinės galios didinimas ir panaudojimo tikimybė. Saugumo dilema negali išnykti, nes karo grėsmė egzistuos dėl nuolatinio varžymosi. Taigi nuo gynybinio realizmo atstovų, kurie pripažįsta galios balansavimo ir stabilumo nusistovėjimą, kas vestų link saugumo dilemos išnykimo, puolamieji realistai skiriasi įsitikinimu, kad saugumo dilemos niekada nepavyks išvengti dėl neribotų prigimtinių valstybių galių maksimizavimo siekių.

Saugumo dilemos koncepcijos kritika

Tradicinę realistų perspektyvą ir saugumo dilemos koncepcijos prielaidas kritikuojantys tyrinėtojai pabrėžia saugumo prigimties fragmentiškumą ir anarchinės tarptautinės sistemos veikimą. Teigiama, jog saugumo dilemos nekyla dėl anarchinės prigimties, jos yra socialinės struktūros, kurios susideda iš subjektyvių valstybių supratimų viena apie kitą, kas veda link nepasitikėjimo. A. Wendt kritikuodamas teigia, kad „anarchija yra tai, ką valstybės iš jos sukuria“, t. y. tarptautinė sistema sukuria veikėjų sąveikas, kurios paskatina rasti ir saugumo dilemoms. Tuo tarpu C. Glaser pateikia kritiką A. Wendt: „saugumo dilema suprantama kaip valstybių sąveikos rezultatas, kai turėtų būti suprantama kaip situacija, kurią sukuria materialinės sąlygos tarp valstybių (geografija, technologinė pažanga ir pan.)“. Todėl valstybės negali pačios išvengti saugumo dilemos pritaikiusios atitinkamas užsienio politikas. C. Glaser teigia, kad saugumo dilemos koncepcija aktualiausia yra gynybiniams realistams, nes puikiai paaiškina valstybių siekius kooperuotis per aljansus tam tikromis aplinkybėmis.

Nuorodos

1. Dougherty E.J., Pfaltzgraff R.L.,Contending Theories of International Relations: A Comprehensive Survey, 3rd.ed., New York: Harper Collins, 1990, 82
2. Jervis, R., „Cooperation under the Security Dilemma„, World Politics, vol. 30, no.2, 1978, 167–174
3. Fishel K. L., „Challenging the Hegemon: Al Qaeda’s Elevation of Asymmetric Insurgent Warfare onto the Global Arena,” kn. Bunker R., Networks, Terrorism, and Global Insurgency, London: Routledge, 2005, 115–128
4. Buzan B., Žmonės, valstybės ir baimė. Tarptautinio saugumo studijos po šaltojo karo, Vilnius: Eurigrimas, 1997, 362
5. Paulauskas K., Statkus N., Tarp Geopolitikos ir postmoderno: kur link sukti Lietuvos užsienio politikai?, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008, 20
6. Žigaras F., Baltijos šaliu saugumas ir gynyba 1990–2002, Vilnius: Eurigrimas, 2002, 48
7. Mearsheimer J., Tragedy of Great Power Politics, New York: WW Norton & Co, 2001, 35
8. Wendt A., Tarptautinės politikos socialinė teorija, Vilnius: Eugrimas, 2005, 392
9. Glaser C.L., „The Security Dilemma Revisited“, World Politics, vol. 50, no. 1 , 1997, 171–201

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.