Kon Tikis plaustas kuriuo norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 metais perplaukė dalį apie

Kon Tikis – plaustas, kuriuo norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 metais perplaukė dalį (apie pusę) Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Taip jis siekė patvirtinti legendas, kad rapaniujiai yra kilę iš ankstyvųjų Pietų Amerikos kultūrų, kurios pasiekė Velykų salą, o grįžti nesugebėjo. Plaustas pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča).

Plausto konstrukcija

Plausto konstrukcija kopijavo inkų plaustus. Devyni 10-13,7 m ilgio ir 60 cm storio balzos rąstai (vidurinis ilgiausias) buvo surišti maždaug trijų centimetrų storio kanapių pluošto virvėmis ir lianomis. Skersiniai 5,5 m ilgio ir 30 cm storio rąstai, pririšti kas 1 metrą, padidino konstrukcijos stangrumą. 8,8 m aukščio stiebas buvo padarytas iš medienos.

Plaustą nešė vandenyno srovė ir vėjas („Kon Tikis“ turėjo keturkampę 4,6x5,5 m burę). Valdymui buvo naudojamas galinis ~5,8 m ilgio irklas su egline mente ir dviem eilėm išdėstyti švertai (lentos, įspraustos tarp rąstų, atliekančios kilio funkciją). Keliautojai patys gerokai abejojo dėl savo plausto galimybių, tačiau, laimei, atsisakė patarimų vietoje lianų naudoti lynus ir grandines, kurios, kaip parodė kelionės patirtis, būtų tiesiog supjausčiusios minkštą balzos medieną.

Keliautojai miegojo ant plausto pastatytoje maždaug 4 m ilgio, 2,5 m pločio ir 1,5 m aukščio bambukinėje trobelėje, dengtoje bananų lapais. Dalis plausto paviršiaus patogumo dėlei buvo uždengta bambukiniais dembliais; jie atliko ir apsauginę funkciją, ypač kelionės pabaigoje, kai plausto rąstai gerokai atsipalaidavo, ir kildavo pavojus tarp jų įkišti koją.

Plausto statyboje nebuvo naudota jokio metalo. Vienintelis modernus įrenginys tebuvo radijo aparatas.

Atsargos

Gėrimo atsargos buvo gabenamos bambuko vamzdžiuose (250 litrų). Taip pat buvo vežamasi 200 kokoso riešutų, tačiau dalį jų, pritvirtintų po plaustu, sugadino sūrus vanduo.

Pagrindiniai maisto produktai buvo kelionėn pasiimtos saldžiosios bulvės, kitos daržovės bei vaisiai ir jūros gyvūnai – tunai, dorados, rykliai, skraidančios žuvys (kurios atsitrenkdavo į burę ir nukrisdavo ant denio), kalmarai. Keliautojai mėgino ragauti ir stambaus planktono, bet šis maistas jų anaiptol nesužavėjo. Svarbią raciono dalį sudarė konservai, kuriuos norėjo išmėginti JAV karinis jūrų laivynas.

Įgula

Įgulą sudarė penki norvegai ir vienas švedas:

Turas Hejerdalas (Thor Heyerdahl) – antropologas, ekspedicijos įkvėpėjas ir vadovas;
Erikas Heselbergas (Erik Hesselberg) – šturmanas, nutapęs Kon Tikio atvaizdą ant burės;
Knutas Hauglandas (Knut Haugland) – radistas, Antrojo pasaulinio karo metais pagarsėjęs norvegų pogrindžio dalyvis, dalyvavęs sabotažo akcijose, trukdžiusiose Vokietijai kurti branduolinį ginklą;
Torsteinas Rabis (Torstein Raaby) – radistas, Antrojo pasaulinio karo radijo žvalgybos dalyvis;
Hermanas Vacingeris (Herman Watzinger) – inžinierius, metrologas, hidrografas;
Bengtas Danielsonas (Bengt Danielsson) – keliautojas ir rašytojas, sociologas. Kelionės metu rūpinosi maisto atsargomis, prieš kelionės pradžią vertėjavo (vienintelis įgulos narys, mokėjęs ispanų kalbą).

Ekspedicijos eiga

Ekspedicija startavo Kaljao uoste Peru 1947 m. balandžio 28 d. Laivyno vilkikas nutempė „Kon Tikį“ keliasdešimt kilometrų, kol plaustą pagavo vakarų kryptimi tekanti Humbolto srovė.

Plaukimas truko 101 dieną, iš viso buvo įveiktas apie 7000 km atstumas (vidutinis plaukimo greitis 1,5 mazgo).

Keliautojai stebėjo retų vandenyno gyvūnų – bangininį ryklį, gyvatskumbres (Turo Hejerdalo teigimu, jie buvę pirmieji žmonės, sučiupę gyvą gyvatskumbrę).

Pirmuosius žmones keliautojai sutiko rugpjūčio 4 d. prie Angatau salos, kai juos valtimis aplankė vietiniai gyventojai. Tačiau šioje vietoje išsilaipinti nepavyko, ir „Kon Tikis“ nuplaukė toliau.

1947 m. rugpjūčio 7 d. plaustas atsitrenkė į Rarojos rifą Tuamotu salyną ir suiro. Visi keliautojai laimingai išlipo į negyvenamą salelę. Bangos permetė „Kon Tikio“ liekanas per rifą į lagūną, kur jos buvo surinktos ir nugabentos į Europą.

Šiuo metu plaustas saugomas „Kon Tikio“ muziejuje Osle.

Ekspedicijos rezultatai

Ši sėkminga kelionė pademonstravo, kad iš balzos pagamintas plaustas gali atlaikyti kelionę nuo Pietų Amerikos iki Polinezijos. Iš pradžių ji suteikė paspirties ir Turo Hejerdalo teorijai, kad Ramiojo vandenyno salas apgyvendino migracija iš rytų. Tačiau vėlesni tyrimai (lingvistinė analizė ir DNR tyrimai) įrodė, kad migracija vyko iš vakarų į rytus, t. y. Polineziją apgyvendino išeiviai iš Azijos. Tikslumo vardan reikėtų pastebėti, kad T. Hejerdalas manė, jog hipotetiniai išeiviai iš Pietų Amerikos buvo baltosios rasės atstovai, minimi indėnų legendose, taigi ne dabartinių polineziečių protėviai. Legendinius išeivius iš Pietų Amerikos Hejerdalas siejo su Velykų salos ilgaausiais, kuriuos išnaikino trumpaausiai. Bet kitose Polinezijos vietose liudijimų apie ilgaausių kultūrą neaptikta.

"Tangaroa" ekspedicija

2006 m. šešių norvegų grupė, vadovaujama Torgeir Higraff, 16 m ilgio ir 8 m pločio „Tangaroa“ plaustu pakartojo „Kon Tikio“ žygį (dalyvavo ir T. Hejerdalo anūkas Olavas Hejerdalas (Olav Heyerdahl). Šį sykį keliautojai buvo apsirūpinę modernia įranga (ryšio priemonės, saulės baterijos, nešiojami kompiuteriai, vandens gėlintuvai).

Šaltiniai

„Tangaroa“ ekspedicijos tinklalapis 2007-09-11 iš Wayback Machine projekto.
„Kon Tikio“ muziejus

Literatūra

Turas Hejerdalas. Kon Tikiu per vandenyną. Vilnius, 1956. (Vertė Stasys Sabonis)