Peukestas gr Πευκέστας gyveno IV a pr m e Aleksandro Makedoniečio asmens sargybinis somatofilaksas satrapas karvedys Gim

Peukestas (gr. Πευκέστας; gyveno IV a. pr. m. e.) – Aleksandro Makedoniečio asmens sargybinis (somatofilaksas), satrapas, karvedys.

Gimė Makedonijoje, Miezos mieste.

Pirmą kartą paminėtas kaip vienas iš paskirtųjų triremų Hidaspo upėje vadų. Nėra žinoma, ar iki tol jis buvo užėmęs kokį reikšmingą postą. Tačiau galima nuspėti, kad jis pasižymėjo narsa ir išmanymu, nes jį Aleksandras pasirinko kautynėse nešti šventą skydą, kurį jis paėmė iš Atėnės šventyklos Trojoje. Kaip skydnešys jis kartu su Aleksandru dalyvavo Malvos sostinės šturme 325 m. pr. m. e. Visi autoriai sutinka, kad šios kautynėse Peukestas pasižymėjo išgelbėdamas Aleksandro gyvybę.

Už nuopelnus Aleksandras Makedonietis apdovanojo beveik visais būdais, kokie tik jam buvo prieinami. Atvykęs į Persepolį Aleksandras paskyrė Peukestą svarbios Farso provincijos satrapu. Dar iki tol Aleksandras buvo jį paskyręs somatofilaksu (karaliaus asmens sargybiniu). Į šį garbingą postą Aleksandras jį paskyrė padidinęs iki tol pastovų somatofilaksų skaičių. Sūzuose Peucestą pirmą apdovanojo aukso vainiku už ankstesnius nuopelnus. Valdydamas kaip satrapas Peukestas ėmė atstovauti ne tik Aleksandro, bet ir pavaldinių persų interesus, ėmė dėvėti nebe makedoniečių, o aapersų drabužius.

323 m. pr. m. e. pavasarį Peukestas su 20 tūkst. persų karių Babilone prisijungė prie Aleksandro kariuomenės. Peukestas minimas kaip vienas iš tų, kurie slaugė paskutinį kartą susirgusį Aleksandrą. Manoma, kad jis nebuvo svarbus diskusijų po Aleksandro mirties dalyvis, tačiau susitarus dalintis buvusių Aleksandro valdų provincijas jo valdžia Persijoje buvo patvirtinta. Dar kartą ji buvo patvirtinta 321 m. pr. m. e. Triparadisus sutartyje.

Manoma, kad visas Peukesto dėmesys buvo nukreiptas į jo valdžios Persijoje stiprinimą ir jo galios ir įtakos plėtojimą. Ir tai jam sekėsi – kai jam teko aktyviai dalyvauti kare tarp Antigono I Monoftalmo bei Eumeno (Eumenes) (317 m. pr. m. e.), jis bendru sutarimu tapo visų pajėgų, kurias išskyrė rytinės satrapijos (ryčiau Tigro upės), vyriausiuoju vadu. Tik su didelėmis pastangomis jį paveikė, kad jis atsisakytų vadovauti visam šiam karui. Eumenas diplomatiškai sugebėjo nuraminti Peukesto nepasitenkinimą ir išlaikė jį tvirtu savo sąjungininku ir dar dviejose vėlesnėse kampanijose. Satrapas Peukestas pasitenkino surinkęs visas armijas savo Persijoje, o Eumenas atliko bendrą vadovavimą karo veiksmams.

Pralaimėjimas Gabienės mūšyje prie Gadamartos (316 m. pr. m. e.), kai priešas užgrobė gurguolę, o argyraspidai sugavo Eumeną, aiškinamas Peukesto neklusnumu ir aplaidumu. Peukesto elgesys kampanijų metu rodo, kad jis norėjo tiek vadovauti, tiek galimybės pasirinkti, paklusti ar ne vyresnės vadovybės įsakymams. Matyt, kad Antigonas įvertino ambicingą Peukesto charakterį, nes nušalino nuo vadovavimo satrapijai ir laikė faktiniu belaisviu, nors lyg ir teikė vilčių, kad grąžins jam valdžią.

Nuorodos

Arrian, Anabasis Alexandri, vi. 9-11
[http://websfor.org/alexander/arrian/book6b.asp Arrian, vi. 28, 30
Arrian, vii. 5
Polyaenus, Stratagemata, iv. 6
Polyaenus, Stratagemata, iv. 8

Smith, William (editor); Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology, „Peucestas (2)“ 2010-10-05 iš Wayback Machine projekto., Boston, (1867)

[1] Arrian, Anabasis Alexandri, vi. 9-11

[2] [http://websfor.org/alexander/arrian/book6b.asp Arrian, vi. 28, 30

[3] Arrian, vii. 5

[4] Polyaenus, Stratagemata, iv. 6

[5] Polyaenus, Stratagemata, iv. 8