Ora et labora

Ora et labora (liet. melskis ir dirbk) – lotynų kalbos posakis, pradėtas vartoti katalikų bažnyčioje, prigijęs krikščioniškoje kultūroje.

Freska Bjene (Lombardija)

Lotyniška ora et labora frazė buvo dvasiniu šūkiu vienuolio iš Nursijos, kuris 529 m. įkūrė seniausią katalikų vienuolių benediktinų ordiną. Šv. Benediktas įrašė žodžius ora et labora ordino reguloje „Regula Benedicti“. Benediktinų vienuoliai savo veikloje vienijo maldą ir fizinį darbą.

Šv. Benedikto parašyta regula davė pradžią visai Vakarų bažnyčios vienuolystei, padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Vienuoliai dirbo siekdami pragyventi ir padėti kitiems žmonėms materialiai arba dvasiškai.

Posakio kilmė

Pagal bažnyčios tradiciją laikoma, kad šūkis „Melskis ir dirbk“ yra iš šv. Benedikto regulos. Iš tikrųjų šis šūkis atsirado gerokai vėliau. Spėjama, kad XIX a. jį sugalvojo vienas autoritetingas benediktinų abatas iš Vokietijos. Prancūzijos tyrinėtojas Marie-Benoit D. Meeuws parodė, kad išraiška „ora et labora“ kilo iš knygos „Benediktinų gyvenimas“, kurį XIX a. parašė pirmasis naujosios Boironeso (Beuronese) abatijos abatas.

• Laivas Kelne, 2005 m.
• Laivas Haselte, 1895 m.
• Lenta ant sienos, Kamena Gura
• Kryžius (Reino kraštas-Pfalcas)
• Mokyklos herbas (Maharaštra)

Šaltiniai

Vikiteka: Ora et labora – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Anselm Grün, Linda M. Maloney (2006). Benedict of Nursia 2006 ISBN page 30
2. https://www.lzinios.lt/Istorija/tynieco-vienuolyne-lankesi-vytautas-didysis/249425 2019-01-21 iš Wayback Machine projekto.
3. M.D. Meeuws : Ora et Labora: devise bénédictine? in Collectanea Cisterciensia, vol.54 [1992] 193-214