Bahamų geografija

Bahamų geografija – Bahamų valstybės geografinių sąlygų aprašymas.

Palydovinė Bahamų salų nuotrauka

Eleuteros salos paplūdimys

Karstinis ežerėlis San Salvadoro saloje

Padėtis

Bahamos – tai 690 salų ir apie 2400 uolų bei koralinių rifų, išsidriekusių per daugiau nei 800 km šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi Atlanto vandenyne tarp Floridos (už ~100 km), Kubos (už 80 km) ir Hispanjolos. Salynas nusidriekęs gana lygiagrečiai šiauriniams Kubos krantams. Šalia pietrytinio galo yra Terkso ir Kaikoso salos (Jungtinės Karalystės valda). Didžiausios salos: Andras (5957 km²), Didžioji Inagva (1544 km²), Didžioji Bahama (1373 km²), Didysis Abakas (963 km²), Eleutera (457 km²). Dauguma pakrančių lėkštos, smėlėtais paplūdimiais, tik kai kurių salų rytiniai krantai stačiais šlaitais leidžiasi į vandenyną. Daug lagūnų, įlankų. Salas supa seklumos (, ).

Bahamos – 155–160 pagal plotą šalis pasaulyje. Kranto linijos ilgis – 3542 km.

Išilgai Bahamų salų srūna šiltoji Antilų srovė.

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – salelė (Šiaurės Abako raj.);
• pietuose – Pietvakarių kyšulys, , Didžiosios Inagvos sala;
• vakaruose – salelės Floridos sąsiauryje;
• rytuose – salos rytinis kyšulys.

Paviršius

Bahamos yra netaisyklingo iš vandenyno iškilusio stalkalnio plokščios klintinės viršūnės, nuo aplinkinės sausumos šiaurėje ir pietuose atskirtos giliavandenių kanalų. Daugumos salų paviršius plokščias – pavyzdžiui, grupės vidutinis aukštis yra 6 m. Palei atvirą Atlanto vandenyną besidriekiančių salų aukštis kiek didesnis – jose iškilusios kalvos ar kalvų grupės, nusidriekusios išilgai pratįsų salų paviršiaus. Tai vėjų supustytos ir užaugusios kopos; paplūdimiuose formuojasi nauji kopagūbriai. Giliau salose smėlį sutvirtina Bahamų koralinės klintys. Eleuteroje ir Ilgojoje saloje yra daugiausia 30 m aukštį perkopiančių kalvų. Tuo tarpu aukščiausia šalies vieta – 64 m aukščio Alvernijos kalnas stūkso Kato saloje.

Alvernijos kalnas, kuriame matyti kyšant koralines klintis

Prie Andro salos yra povandeninių urvų. Paplitę karstiniai reiškiniai.

Klimatas

Bahamų klimatas tropinis pasatinis. Sostinėje Nasau sausio vidutinė temperatūra 22 °C, liepos 27 °C. Besikeičiant metų laikams temperatūra mažai svyruoja – retai kada nukrenta žemiau 16 °C ar pakyla virš 32 °C. Per metus iškrinta vidutiniškai 1180 mm kritulių; rytinėse salose 750 mm kritulių, pietvakarinėse iki 1600 milimetrų. Daugiausia lyja gegužės–spalio mėnesiais.

Po atoslūgio susidarę kanalai. Ilgoji sala

Karibinės pušys Lukajano nacionaliniame parke

Bahamose paplitusios iguanos

Dėl žiemomis būdingų šiaurės rytų, o vasaromis pietryčių vėjų Bahamose laikosi gaivus oras, nepasidaro pernelyg drėgna ir karšta. Nuo birželio iki lapkričio salas dažnai užgriūna uraganai, neretai pridarantys didelės žalos (ypač niokojantys buvo 1992 m. uraganas „Endrius“ ir 2019 m. „Dorianas“).

Hidrografija

Upių Bahamose nėra. Kai kuriose salose (Did. Inagvoje, N. Providense, San Salvadore) yra gana nemažų ežerų. Gėlo vandens gausu Andro saloje. Didesnėse salose yra nemažai atoslūgių upokšnių (angl. tidal creek) – šlapynes ir jūrą jungiančių seklių protakų.

Gyvoji gamta

Miškai dengia 51,4 % Bahamų teritorijos (2018 m.). Abako, Did. Bahamos, N. Providenso ir Andro salose auga Bahamų pušynai, kuriuose vyrauja . Kitur vyrauja Bahamų sausieji miškai, kuriems būdingi nedideli medžiai ir krūmai (akacijos, cezalpinijos, , mančinelos, svietenijos). Ežerų, jūros pakrantėse vietomis veši mangrovės.

Stambesnių gyvūnų negausu – agučiai, meškėnai, iguanos. Yra keletas rūšių šikšnosparnių, varlės, driežai, kelios nenuodingų gyvačių rūšys. Užfiksuotos 385 paukščių rūšys – įvairūs jūriniai paukščiai, flamingai, pelikanai, smulkieji paukščiai; 6 rūšys endeminės (2 kolibrių rūšys, salinis bukutis, bahaminė volungenė, bahaminė geltongurklė, bahaminis gelsvauodegis krūminukas). Aplinkiniuose vandenyse gausu žuvų, moliuskų, vėžiagyvių.

Saugomos teritorijos užima apie 4930 km² (apie 36 % Bahamų ploto). 40 nacionalinių parkų (Abako, Žydrosios Skylės, Lukajos, Vest Saido ir kiti). (įkurtas 1965 m.) – Ramsaro konvencijos (Bahamuose įsigaliojo 1997 m.) saugoma vietovė (plotas 326 km²).

Pagrindinės ekologinės problemos: koralų rifų nykimas, kietųjų atliekų tarša.

Šaltiniai

1. Petras Lingė. Bahamos: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
2. The Bahamas, The World Factbook, CIA.
3. The Bahamas. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
4. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 46
5. „Checklist of birds of the Bahamas“. Avibase bird checklists of the world.

Vikiteka: Bahamų geografija – vaizdinė ir garsinė medžiaga