Portugalijos socialistų partija

Portugalijos socialistų partija, PS (Partido Socialista) – Portugalijos kairioji partija.

PS įkurta 1875 m., kai darbininkų judėjime dar buvo gajus anarchizmas. PS dalyvavo 1910 m. spalio 3-osios sukilime, nuvertusiame karaliaus valdžią. Tačiau nei tuomet, nei po 1926 m. perversmo valdžią užėmusio diktatoriaus A. O. Karmonos, nei po 1932 m. perversmo įvestos A. Salazaro diktatūros laikais žymaus vaidmens nevaidino. 1933 m. partija buvo uždrausta ir paleista, veikė tik nedidelės grupės pogrindyje ir emigracijoje. 1964 m. šios grupės susijungė į Portugalijos socialistinį veikimą (ASP, Acção Socialista Portuguesa) ir paskelbė Principų deklaraciją, kurioje kviečiama susivienyti visų ideologinių atspalvių socialdemokratus.

Atgimimas

1970 m. mirus diktatoriui Šveicarijoje ASP paskelbė programą, siūlančią nuversti diktatūrą ir sukurti socialistinę visuomenę. 1972 m. liepą Vienoje XII SI kongrese ASP buvo priimta į Socinterną. 1973 m. balandžio 19 d. Bad Miunsteraifelyje Vokietijoje ASP ir kitos socialistinės grupės atkūrė PS ir paskelbė, kad demokratija šalyje gali būti atkurta tiek taikiu, tiek jėgos būdu. 1974 m. paskelbiama apie galimybę sukurti Portugalijoje neklasinę visuomenę, tačiau strategija nebuvo atskleista.

Pirmosios reformos

1974 m. balandžio kariuomenei nuvertus režimą, PS sudarė Marijaus Soarešo laikinąją vyriausybę, o 1974 m. gruodžio mėn. įvyko organizacinis PS suvažiavimas, kuriame buvo priimta radikali programa. 1975 m. balandžio rinkimuose PS gavo 38,5 % rinkėjų balsų, o 1975 m. gruodžio mėn. M. Soarešas vėl sudarė vyriausybę.

Padėti PS buvo sudarytas solidarumo su Portugalija komitetas, į kurį įėjo V. Brantas, H. Vilsonas, U. Palmė, F. Miteranas, B. Kraiskis ir kiti SI lyderiai.

Iki 1976 m. balandžio 25 d. rinkimų, kuriuose PSP gavo 34,97 % balsų ir 106 vietas 269 vietų parlamente, buvo priimta Portugalijos Konstitucija, kurioje įtvirtinti Balandžio revoliucijos iškovojimai. Iki 1982 m. dešiniųjų padarytų konstitucijos pataisų, joje buvo tokios sąvokos, kaip , kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė ir kt.

M. Soarešas 1976 m. liepą ryžosi suformuoti vienpartinę mažumos vyriausybę. Iki 1977 m. gruodžio PS vyriausybė, susidurdama su dideliais ekonominiais sunkumais, infliacija ir augančiu nedarbu, nacionalizavo dalį latifundijų, pabandė suderinti kainų ir atlyginimų disproporcijas. Tačiau kai kurie vyriausybės žingsniai nerado palaikymo parlamente, todėl M. Soarešas atsistatydino ir netrukus suformavo koalicinį kabinetą su Socialdemokratinio centro partija. Bet bendros kalbos su augančio kapitalo atstovais nebuvo rasta, todėl 1978 m. liepos ir šiai vyriausybei teko atsistatydinti. Be to, prasidėjo trintis ir pačioje partijoje.

Krizė

1977 m. L. Kardozu vadovaujami kairieji išėjo iš PS ir įkūrė . 1978–1980, nesutikdami su M. Soarešo susitaikymo politika, partiją paliko ir kiti žymūs lyderiai, netgi atsisakydami savo postų. Tai atsiliepė ir rinkimų rezultatams: 1979 m. gauta 27,3 %; 1980-25,2 % balsų.

Tiesa, ir būdama opozicijoje PS pasiekė kai kurių laimėjimų – jos iniciatyva nebuvo leista atiminėti žemę iš kooperatyvų, apriboti sklypų, perduodamų asmeninėn nuosavybėn, dydžiai.

1983 m. rinkimuose PS gavo 36,1 % balsų ir 94 mandatus parlamente, tačiau koalicinę vyriausybę sudarė ne su buvusiais bendražygiais, įkūrusiais kitas partijas, o su buržuazine (PSD). Ši vyriausybė dirbo iki 1985 m. rudens, tačiau jai teko imtis griežtos ekonomijos politikos, suvaržyti dirbančiųjų teises, padidinti pensinį amžių moterims iki 65 metų, pakelti butų nuomą, devalvuoti eskudą. Todėl 1985 m. ir 1987 m. rinkimuose PS gavo tik 20-22 % balsų, leidusių užimti 57 ir 60 vietų parlamente ir pasitraukė į opoziciją valdančiai PSD.

Vėl valdžioje

1986–1996 M. Soarešas buvo išrinktas Portugalijos prezidentu. 1986 m. priimta Principų deklaracija, skelbusi marksizmą vienu iš įkvėpimo šaltinių. 1988 m. nepajėgdamas sutaikyti vidinių grupuočių, iš PS generalinio sekretoriaus posto pasitraukė V. Koštanciu, jį pakeitė Žoržė Sampajo, pabandęs suartinti PS ir PSD pozicijas – 1989 m. savivaldybių rinkimuose buvo keliami bendri kandidatai.

1995 m. spalio 1 d. vykusiuose parlamento rinkimuose PS gavo 112 vietų iš 230, ministru pirmininku tapo PS lyderis Antonio Gutieresas. 1995 m. Žoržė Sampajo buvo išrinktas Portugalijos prezidentu.

1999 m. rinkimuose vietų parlamente padaugėjo iki 115. Bet 2001 m., po pralaimėtų savivaldybių rinkimų, kuriuose PS daugumą gavo tik 113 savivaldybių iš 308, o PSD nugalėjo 159 savivaldybėse, bei dar 28-ose valdžia atiteko komunistams ir 3-ose konservatoriams, A. Gutieresui teko atsistatydinti pirma laiko.

2002 m. parlamento rinkimuose PS gavo tik 95, PSD – 102 vietas, vyriausybę sudaryti buvo pavesta A. Gutieresui, bet netrukus dešinieji sudarė koaliciją ir premjeru tapo .

2005 m. parlamento rinkimuose socialistai nugalėjo vis labiau dešiniojo centro pozicijas užimančius socialdemokratus ir, surinkę 45 % balsų, gavo 121 vietą. Premjeru tapo Žozė Sokratešas.

Struktūra

Turi apie 100 000 narių. Aukščiausias organas – suvažiavimas, kuriame renkamas Generalinis sekretorius, Nacionalinė komisija ir Sekretoriatas.

SI narė nuo 1976 m., PES narė.

Generaliniai sekretoriai:

• 1973 m. – Marijus Soarešas,
• 1986 m. – Antonijus de Almeda Santušas,
• 1986 m. – Viktoras Konstančiu,
• 1989 m. – Žoržė Sampajo,
• 1992 m. – Antonio Gutieresas,
• 2002 m. – Eduardas Fero Rodrigešas,
• 2004 m. – žozė Sokratešas.

Nuorodos

• Oficiali svetainė
• Socialistų Internacionalas
• Europos socialistų partija