Karšuvos žemė

Apie kaimą žr. Karšuvos kaimas.

Karšuva (lot. terra Carsoviae, vok. Karschow) – iki XIV a. I pusės kaip atskiras LDK administracinis-teritorinis vienetas egzistavusi buvusi žemaičių genties žemė (sritinė kunigaikštystė; nepainioti su XII/XIII−XVIII a. gyvavusiu Karšuvos valsčiumi) ir kartu – XII−XIII a. sulietuvėjusių nešėjų palikuonių gyventa LDK etnokultūrinė sritis.

Kraštovardis

Kraštovardžio Karšuva kilmė nėra visai aiški; tikėtina, kad jis yra atsiradęs iš kuopinio tautovardžio *karšuva (<*karsava?), kuriuo viduramžių lietuviai galėję nediferencijuotai vadinti būsimos Karšuvos žemės teritorijoje gyvenusius pietinius kuršius ir kitus karšuviečių protėvius. Kada lietuviai dab. „dialektologinės“ Žemaitijos prototipą nustojo vadinti „Karšuva“, tiksliai nežinoma. XV a. pirmaisiais dešimtmečiais „Karšuvos“ vardas tuometiniams lietuviams turėjo būti dar gerai žinomas, tačiau vėliau, matyt, vis daugiau lietuvių buvusios Karšuvos žemės teritoriją ėmė suvokti vien kaip vakarinę Žemaičių dalį.

Teritorija

Karšuvos žemę minintys XIII–XV a. šaltiniai žinių apie šios žemės ribas nepateikia; neatmestina, kad apie XIII a. vidurį Karšuvos ribos galėjo iš esmės sutapti su tuo metu jau galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo ribomis. Vis dėlto kalbininkas A. Salys ir juo sekę istorikai (Z. Ivinskis, R. Batūra, A. Nikžentaitis ir kt.) Karšuvą lokalizavo ne visame Žemaičių aukštumos senkapių kultūros areale, o tik jo pietinėje pusėje (tiksliau, teritorijoje tarp Dubysos ir Minijos vidurupių /tarp Dubysos ir Kuršių marių); kai kurie tyrinėtojai (ypač lenkų istoriko H. Lovmianskio sekėjai), kalbėdami apie XIII–XIV a. Žemaičių teritorinę struktūrą, Karšuvos žemę, arba kunigaikštystę, prilygina Medininkų, Raseinių, Šiaulių, Knituvos ir kt. nedidelėms vakarinių lietuvių „žemėms“, t. y. valsčiams.

Po 1260 m. įvykusio Durbės mūšio politiškai autonomiška (?) Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę „dialektologinę“ Žemaitiją, t. y. tiek tuo metu besiformuojantį „žemaičių dūnininkų“ arealą (jam kurį laiką priklausė ir dab. Šiaulių apylinkės), tiek būsimą „žemaičių dounininkų“ arealą ar bent jau žymią jo dalį (buvusią kuršių Ceklio žemę ir kt.; anot I. Baranauskienės, po (1236) Lietuvos įtakon patekusį Pietų Kuršą Karšuva galėjo „kontroliuoti“ ir iki 1260 m.). Vakaruose (dab. Klaipėdos apylinkėse) Karšuva greičiausiai siekė Kuršių marias ir Baltijos jūrą, pietuose ji ribojosi su Skalva, o rytuose karšuviečius nuo „grynųjų žemaičių“ (pastarieji vakarinių žemaičių, t. y. karšuviečių palikuonių taip vadinti dar ir XIX a.) skyrė Karšuvos giria ir plati šilų juosta, kuri bent iki XVI a. II pusės driekėsi palei visą rytinį buvusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo pakraštį (per dab. Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus), o maždaug iki XII ir XIII a. sąvartos atliko tarpgentinės dykros funkciją.

Istorija

Karšuvių protėviai

Iki karšuvių subetnoso atsiradimo (XII–XIII a.) būsimos Karšuvos teritorijoje gyveno nežinomo vardo vakarų baltų gentis, kuri tiek jos kultūros, tiek etnogenezės atžvilgiu buvo itin artima žemgaliams. X–XII a. būsimųjų karšuviečių protėvių materialinė kultūra patyrė ženklią kuršių kultūros įtaką. Tikėtina, kad žemgalių ir pietinių kuršių bei skalvių kalboms artimai gimininga karšuviečių protėvių kalba suvaidino reikšmingą vaidmenį XIII–XIV/XV a. formuojantis lietuvių kalbos žemaičių tarmės „dūnininkų“, arba „varniškių-raseiniškių“ patarmei.

Lietuvai Karšuva (tiksliau, teritorija, kuri vėlesniuose lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose įvardijama kaip „Karšuva“) turėjo priklausyti nuo XII a. pab. ar XIII a. pr.

Karšuva XIII–XIV a.

Rašytiniuose šaltiniuose Karšuvos sritis minima (ypač dažnai – Petro Dusburgiečio Prūsų žemės kronikoje) nuo 1289 m. iki XV a. 2 dešimtmečio. Iš Petro Dusburgiečio žinių apie Karšuvą ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio 1337 m. gruodžio 12 d. Lietuvos dovanojimo Vokiečių ordinui akto galima spręsti, kad kryžiuočių nuolat puldinėta „Karšuvos žemė“ XIII–XIV a. buvo didelė LDK sritis, savo statusu iš esmės lygi tuometinėms Aukštaitijai, (Rytų) Žemaitijai ir (Lietuvos) Rusiai.

1253 m. karalius Mindaugas mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Vokiečių ordinui užrašė Karšuvos valsčių, o 1257 m. − visą Žemaitiją (1259 m. šį užrašymą pakartojo), taigi kartu ir visą Karšuvą. Žlugus keliems kryžiuočių bandymams Mindaugo jiems atiduotus karšuviečius įveikti atvirose kautynėse, 1259 m. pavasarį (greičiausiai balandžio mėn. II pusėje) abiejų ordino šakų pastangomis centrinėje Karšuvos dalyje, *ant dabartinio Kūplės piliakalnio (prie Jūros upės − Šilalės rajone, Vilkų Lauke) buvo pastatyta šv. Jurgio, arba Georgenburgo pilis (istorinėje literatūroje ši pilis ilgą laiką klaidingai tapatinta su kita panašaus vardo kryžiuočių pilimi, t. y. su 1336 m. dab. Jurbarko teritorijoje įsteigtu Georgenburgu), turėjusi atlikti visos Žemaitijos užkariavimo avanposto vaidmenį. Tais pačiais 1259 m. žemaičių sukilėlių kariuomenė Georgenburgo pilį užblokavo, šalia jos pasistatydama savo tvirtovę; 1260 m. vasarą Georgenburge dislokuota kryžiuočių įgula, sužinojusi apie jai padėti žygiavusios ordino kariuomenės pralaimėjimą Durbės mūšyje, iš Georgenburgo nedelsdama pasitraukė į Klaipėdą.

Kunigaikštystės statusą Karšuvos sritis greičiausiai įgijo tik XIII a. II pusėje (I. Baranauskienė XIV a. šaltiniuose užfiksuotą „išskirtinį“ Karšuvos statusą netgi linksta laikyti žemaičių sukilimo prieš Vokiečių ordiną vado Algmino „politiniu palikimu“, – žr. Baranauskienė I., Kas vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje?).

Netrukus po Durbės mūšio prie LDK, o kartu greičiausiai ir prie Karšuvos galutinai prisijungė beveik visas Pietų Kuršas, t. y. maždaug dab. „žemaičių dounininkų“ patarmės arealas (pirmąkart prie Lietuvos jo teritorija galėjo būti prijungta jau po Šiaulių mūšio ar bent 1244–1245 m. žiemą, kai didysis kunigaikštis Mindaugas bandė įsitvirtinti visame (senajame) Kurše).

1289 m. Vokiečių ordino didysis magistras patvirtino ordino Prūsijos ir Livonijos šakų tais pačiais metais (ar šiek tiek anksčiau) atliktą Karšuvos, Skalvos ir kt. lietuviškų bei LDK valdytų žemių pasidalijimą.

XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XIV a. I pusėje Karšuvą nuolat puldinėjo ir niokojo abiejų minėtų ordino šakų bei kryžininkų kariuomenės, taip pat nedideli plėšikaujančių ordino riterių ir jų pavaldinių būriai.

1337 m. pab. Vokietijos imperatorius Karšuvą „padovanojo“ Vokiečių ordinui.

Tikslus Karšuvos srities politinės autonomijos panaikinimo laikas istorikams nežinomas; galimas daiktas, kad integralia Žemaičių dalimi Karšuva galutinai tapo netrukus po 1336 m., t. y. po Karšuvos kunigaikščio ar Gedimino vietininko šioje žemėje Margirio žūties. Maždaug nuo to laiko „Karšuvos“ vardu vadintas tik vienas iš buvusių Karšuvos žemės ar kunigaikštystės valsčių.

Karšuvos valsčius

XII ar XIII a. (būsimos) Karšuvos žemės teritorijos pietvakarių dalyje susiformavo iš daugelio šaltinių žinomas Karšuvos valsčius; galimas daiktas, kad seniausias šio valsčiaus administracinis centras buvo šalia dabartinio Karšuvos kaimo (už poros km į šiaurės rytus nuo Skaudvilės) esantis Ivangėnų I piliakalnis.)

Žymesni Karšuvos valdytojai

Kaip žymiausi galimi autonomiškos Karšuvos valdytojai (Lietuvos didžiojo /Trakų kunigaikščio vietininkai) paminėtini Žemaičių kunigaikštis Vykintas (vad. „Lietuvos ir Žemaičių kronikoje“ minimas jo įsiviešpatavimas Žemaičių ir Karšuvos kunigaikštystėse: Викинт […] на князство Жомоитское и на Кoрсувское вступил), didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais karšuviečių (arba jų ir kitų žemaičių) gynybai nuo kryžiuočių agresijos vadovavęs LDK submonarchas Gediminas ir 1336 m. Pilėnuose žuvęs Margiris.

Išnašos

1. „Žemaičių genties“ sąvoką, taikomą įvardijant Žemaičių aukštumos senkapių kultūros (V–XII a.) nešėjų etnosą ar subetnosą, lietuviškojon archeologinėn terminijon XX a. 7 dešimtmetyje įvesdino A. Tautavičius.
2. 1413 m. su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų ginčijęsi Vytautas ir jo atstovai tvirtino, kad Klaipėda su apylinkėmis yra Karšuvos krašto dalis, ir kad Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatė Karšuvos krašte.
3. Salys A., Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets //„Tauta ir žodis“, 1930, t. 6, p. 199–202; Gudavičius E., Mindaugas, Vilnius, 1998, p. 176.
4. Žr. 2-ąją išnašą.
5. Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 35.
6. 1259-1260 m. egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuvių archeologų lokalizuota 1997 m.; ~trečdalį Kūplės piliakalnio aikštelės yra nuplovusi Jūros upė. Dėl Georgenburgo pilies lokalizavimo dab. Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo žr. E. Gudavičiaus straipsnį Dėl šv. Jurgio pilies. 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
7. Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 70, 336.
8. Almonaitis V., Kraštas XIII–XV amžiuje //Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai (sud. D. Klajumienė), Vilnius, 2004, p. 67.

Literatūra

• Salys A., Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets //„Tauta ir žodis“, 1930, t. 6, p. 199–202.
• Almonaitis V., Kraštas XIII–XV amžiuje //Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai (sud. D. Klajumienė), Vilnius, 2004, p. 47–70.
• Almonaitis V., Almonaitienė J., Karšuva. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas //Keliautojo žinynas, Kaunas, 2006, p. 12–16.
• Baranauskienė I., Kas vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje? //„Voruta“, 2010-11-06, Nr. 21 (711).
• [https://web.archive.org/web/20200920173409/http://www.samogit.lt/samogitia_zurnalas/2009_2/samogitia_2_18_19.pdf Archyvuota kopija 2020-09-20 iš Wayback Machine projekto. Tauragės krašto piliakalniai] Rūta Anulytė