Antanas Bakšys

Antanas Bakšys (kovos vardai Klajūnas, Germantas, Senis; 1923 m. birželio 13 d., Raseiniai – 1953 m. sausio 17 d., Pužukai) – Lietuvos partizanas.

Biografija

Mokėsi Raseinių gimnazijoje, brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. 1944 m. pavasarį įstojo į Vietinę rinktinę, ją išformavus grįžo į gimtinę. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą dirbo mokytoju , vėliau Minionyse.

1945 m. kovo mėn. buvo suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą Tulos anglių baseino kasyklose. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Jam pavyko gauti karinį bilietą bei pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su pogrindžiu. 1947 m. rudenį buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Tų pačių metų lapkritį tapo Kęstučio apygardos partizanu.

Tarp partizanų išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu bei autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas , 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužę – Jūros srities vadu. Visos šios pareigos A. Bakšiui teko žuvus kovos draugams.

A. Bakšys dažnai keitė dislokacijos vietas, vengė lankytis pas jį asmeniškai pažįstančius ryšininkus. Dažnai inspektavo partizanų junginius, nuolat palaikė ryšį su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu-Vytautu, o jam susirgus susirašinėjo su Lietuvos partizanų vadais dėl naujo prezidiumo pirmininko kandidatūros, buvo paskirtas J. Žemaičio-Vytauto pavaduotoju ir prezidiumo sekretoriumi. Be tiesioginių srities vado pareigų, A. Bakšys daug rašė, padėjo leisti spaudą („Laisvės varpą“, atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų, kurios galėtų pakeisti sunaikintą ginkluotą pogrindį.

A. Bakšys suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos neatitinka sąlygų ir reikalinga kita – dvasinio-intelektinio pasipriešinimo forma. Tokia organizacija, LLKS tradicijų tęsėja, vienijančia ir legaliai gyvenančius asmenis, ir partizanus, turėjo tapti . A. Bakšys buvo Vyčių sąjungos įkūrėjas ir ideologas. Nors kiekvienam tebeveikiančiam partizanų būriui buvo duotas įsakymas savo veiklos teritorijoje organizuoti Vyčių sąjungos skyrius, tai padaryti buvo sunku – trukdė nuolatiniai čekistų siautimai, saugumo agentai, be to, ir pačių partizanų jau buvo per mažai, kad būtų galima išplėtoti aktyvią veiklą.

1953 m. sausio 17 d. NKVD pajėgoms apsupus Pužukuose, Kazio Ruko sodyboje įrengtą Jūros srities štabo bunkerį, A. Bakšys ir kiti nuolatiniai bunkerio gyventojai – Aleksas Jurkūnas-Valeras, Elena Gendrolytė-Balanda ir Antanas Jankauskas-Tonis – nusižudė. Po A. Bakšio mirties Jūros srities vadovybės veikla nebebuvo atkurta.

Pripažinimas

• 1998 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties).

Šaltiniai

1. „50-OSIOS JŪROS SRITIES ŠTABO ŽŪTIES METINĖS“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2004-01-30. Nuoroda tikrinta 2015-06-17.