Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Pandus (skr. पाण्डुः = IAST: Pāṇḍuḥ) – vienas iš „Mahabharatos“ veikėjų, Pandavų protėvis.

Gimė iš Vjasos ir . Kadangi Vičitravyrja mirė nesulaukęs palikuonių, jo motina pakvietė savo nesantuokinį sūnų Vjasą pratęsti giminę. Tačiau Vjasa buvo baugios išvaizdos, ir Ambalika jį išvydusi išbalo. Todėl Pandus gimė išblyškęs (sergantis anemija).

Jis buvo geras karys, tapo valdovu ir užkariavo Kašį, Angą, Vangą, , Magadhą. Jis vedė dvi žmonas – Madrę ir (Prithą). Kartą medžiodamas miške jis palaikęs žvėrimi nušovė rišį Kindamą, ir šis mirdamas prakeikė Pandų, kad šis mirs, jei tik lytiškai su kuo nors santykiaus.

Bevaikis Pandus atidarė karalystę aklam broliui Dhritaraštrai. Tuo tarpu Kuntė iš gavo stebuklingus kaulus, kuriais galėjo išsikviesti dievus. Taip jai gimė Judhištira (nuo Dharmos), Bhyma (nuo Vajaus) ir Ardžuna (nuo Indros). Kuntė pasidalino kaulais su Madre ir jai nuo brolių Ašvinų gimė ir .

15 metų išgyvenęs celibate, Pandus nesusilaikė ir pamylėjo Madrę, ir, kaip kad buvo prakeiktas, mirė. Madrė atliko sati ritualą ir susidegino vyro lauže, o Kuntė su vaikais gyveno su Kauravais.