56 17 46 š pl 23 49 13 r ilg 56 2962 š pl 23 8202 r ilg 56 2962 23 8202 Kriukų šv Lauryno bažnyčiaVyskupija ŠiauliųDekan

56°17′46″š. pl. 23°49′13″r. ilg. / 56.2962°š. pl. 23.8202°r. ilg. / 56.2962; 23.8202

Kriukų šv. Lauryno bažnyčia

Vyskupija	Šiaulių
Dekanatas	Joniškio
Savivaldybė	Joniškio rajonas
Gyvenvietė	Kriukai
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1792 m.
Stilius	liaudies architektūra

Kitos reikšmės – Šv. Lauryno bažnyčia.

Kriukų šv. Lauryno bažnyčia – bažnyčia Kriukų miestelyje. Po 1993 m. bažnyčios griūties pamaldoms pritaikyta buvusi klebonija.

Istorija

Kriukai iki 1842 m. priklausė Žemaičių vyskupų . Gyventojai savo lėšomis 1792 m. pastatė medinę bažnyčią. Vyskupas Steponas Jonas Giedraitis jai suteikė parapijos teises. Vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis 1803 m. paskyrė 2 valakus žemės.

Kriukų bažnyčios varpinė ir Rūpintojėlis

Lietuviškos spaudos draudimo laikais klebonas platino draudžiamą spaudą, 1906 m. įsteigė knygynėlį, 1908 m. – Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių. 1928 m. Kriukuose įsikūrė pavasarininkų kuopa. Bažnyčia 1936 m. paaukštinta, pristatytas bokštas.

1941 m. traukdamiesi raudonarmiečiai Kriukuose sušaudė Joniškio gimnazijos kapelioną vikarą (1908–1941 m.)

1993 m. sausio 14 d. bažnyčią sugriovė viesulas. Vėtra nuvertė bažnyčios bokšto „kepurę“, apardė stogą ir vidaus apdailą. Išliko bažnyčios varpinė (unik. kodas 12225), medinis Rūpintojėlis, kuris buvo atidengtas bažnyčios 200 metų jubiliejui 1992 m. Tikintieji persikėlė melstis į greta įrengtus maldos namus, kur kadaise gyveno mokytojai, veikė felčerinis punktas.

Po bažnyčios sugriovimo

Joniškio rajono valdybos paskirta komisija surašė neguodžiančias išvadas: bokštas virsdamas sudaužė pagrindinės navos stogą, išjudino išorines sienas, sunaikinta apie 70 procentų pagrindinių pastato konstrukcijų. Nuspręsta bažnyčią visiškai nugriauti ir, neliečiant šventoriaus tvoros su stacijų koplytėlėmis, toje pačioje vietoje pastatyti naują mūrinę. Tam pritarė Paminklotvarkos departamentas. Bokštas turėjo būti kaip senasis, o pati bažnyčia, kaip 1995 m. skelbė rajono spauda – naujoviška, „galbūt panašios Lietuvoje iš viso nėra“. Vietos gyventojai iki šiol įsitikinę, kad bažnyčios sienos dar buvusios tvirtos, tereikėję suręsti naują bokštą ir uždengti stogą.

Į griovimo darbus, tikintis, kad iškils nauja šventovė, įsijungė daug žmonių, talkino Krašto apsaugos savanoriai. Vietos gyventojams buvo leista pasiimti medienos. Menantieji pasakoja, kad kai kurie parsivežę lentelėmis dailino namu. Mediena buvo brangi, ne tiek gero medžio verte, kiek dėl susijusių sentimentų. Stacijų statulėlės, žvakidės, kiti vertingi daiktai iškeliavo į dekanatą, dalis liko parapijai grąžintame pastate – maldos namuose. Buvo renkamos aukos iš parapijiečių, kurie pradžioje noriai dėjosi. Tačiau po poros metų klebonas jau apgailestavo, kad trūksta lėšų, ne sykį paramos kreiptasi į rajono valdžią, turtingesnius žmones, ieškota rėmėjų ir užsienyje.

Prieš pradedant statybas šventoriuje, 1994 m. vasarą vyko žvalgomieji archeologiniai tyrimai (vad. archeologė Audronė Šapaitė). Iškasus du šurfus – buvusios bažnyčios vietoje ir šventoriaus teritorijoje – aptikta žmonių kaulų. Paaiškėjo, kad šventorius užlaidotas. 610 kvadratinių metrų plote rasti net 125 kapai, iš jų nesuardytų ar mažai suardytų – 119. Vienas kapas buvo dvigubas, kuriame palaidoti du vienodo amžiaus maži vaikai be įkapių. Archeologė daro išvadą, kad laidojimas sietinas su mirties aplinkybėmis: jie greičiausiai artimi giminaičiai, mirę arba žuvę vienu metu. Kapuose rasta medalikėlių, segių, žiedų, stiklinių karoliukų, grandelių, monetų.

Apie metus užtrukę tyrinėjimai statybos darbus nukėlė. O kai atėjo laikas jų imtis, nebebuvo tokios euforijos, valstybė, savivaldybė negalėjo sau leisti prabangos skirti milijonų.

Prieš kelerius metus seniūnijos ir vietinių žmonių jėgomis tvarkyta šventoriaus tvora, kurios dalis, griaunant bažnyčią ir išgabenant medžiagas, buvo išversta technikos. Prieš porą metų geltonai perdažyta varpinė, pakeistas apatinis tarpsnis lentų.

Naujieji maldos namai buvo įrengti parapijai grąžintame pastate. Jame buvę keli maži kambariai buvo panaikinti išardant sienas ir pastačius stulpus. Maldos namų rekonstrukcijos projektą tąsyk rengė architektas, buvęs Seimo narys Valentinas Mazuronis. Pastate tilpo apie pusšimtis žmonių. Kriukų seniūnijai, turėjusiai apie 1800 gyventojų, atrodė per menka erdvė. Per 22 metus vietinių skaičius sumažėjo 500, o iš tikrųjų – dar mažiau, nes dalis deklaruojančiųjų gyvenamąją vietą Kriukuose – išvykę į užsienį.

Architektūra

Senoji bažnyčia buvo liaudies architektūros formų, kryžminio plano, su trisiene apside, vienabokštė. Stogų kryžmoje stovėjo bokštelis. Šventoriuje įrengtos medinės Kryžiaus kelio stotys.

Šiuo metu veikiantys maldos namai įsikūrę buvusioje klebonijoje, tradicinio gyvenamojo namo formos statinyje. Išlikusi senoji varpinė, šventoriaus tvora su koplytėlėmis.

Šaltiniai

„Kriukų Šv. Lauryno bažnyčios varpinės ir kitų statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.

Nuorodos

Vikiteka: Kriukų šv. Lauryno bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Joniškio dekanatas. Kriukų šv. Lauryno parapia
Kriukai tebegyvena bažnyčios iliuzija
Antano Krištopaičio medinių bažnyčių akvarelės 2015-09-23 iš Wayback Machine projekto.

[1] „Kriukų Šv. Lauryno bažnyčios varpinės ir kitų statinių kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.