Rumunų

Rumunų kalba română
Kalbama	Rumunija, Moldova, Rusija, Ukraina, Izraelis, Serbija (Voivodina), Vengrija, kitos Balkanų šalys, Kanada, JAV
Kalbančiųjų skaičius	24 milijonai
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	36
Kilmė	Indoeuropiečių  Italikų   romanų    rytų romanų     rumunų kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Rumunija  Moldavija  Voivodina (regioninė)
Prižiūrinčios institucijos	Rumunų akademija (Academia Română) Moldovos mokslų akademija (Academia de Ştiinţe a Moldovei)
Kalbos kodai
ISO 639-1	ro
ISO 639-2	rum (B)/ron (T)
ISO 639-3	ron
Geografinis paplitimas
Vikipedija Rumunų kalba

Rumùnų kalbà (limba română ['limba ro’mɨnə]) – penkta pagal kalbančiųjų skaičių romanų kalba. Ji išsivystė iš liaudies lotynų kalbos, kuri sumišo su romėnų nukariauta vietine dakų kalba. Dakijos romanizavimas prasidėjo 106 m., kai kraštą užpuolė romėnų imperatorius Trajanas.

Rumunų kalba priklauso rytų romanų grupei. Ji taip pat turi nemažai tarmių, kurios kartais vadinamos atskiromis kalbomis (dakorumunų, arumunų, meglenitų, istrorumunų). Bendrinei kalbai davė pradžią dakorumunų tarmės Valachijos regiono patarmė, kurios pavadinimu iš pradžių buvo vadinta pati kalba (valachų kalba).

Šiandien rumuniškai kalba apie 24 mln. žmonių Rumunijoje, Moldovoje bei aplinkinėse šalyse (Vengrijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Makedonijoje ir t. t.).

Kalbos sandara

Raštas ir tarimas

Pirmasis rumunų kalbos rašto paminklas – 1521 m. „Neakšo iš Kimpulungo laiškas” (Scrisoarea lui Neacşu de Câmpulung), kuriame įspėjama apie netikėtą turkų užpuolimą. Laiškas skirtas Brašovo miesto viršininkui. Parašytas kirilica, kaip ir visi kiti pirmieji rumuniški rašto darbai. Šis raidynas tapo vis rečiau vartojamas, palaipsniui pereinant prie lotyniškų rašmenų, kol 1860 m. kalba galutinai sunorminta, pastaruosius palikus rumunų kalbos rašto pagrindu.

Šiuolaikinėje rumunų kalbos abėcėlėje 31 raidė (26 tiesiai iš lotynų k., kitos penkios – lotyniškos su diakritikais):

A, Ă, Â, B, C, D, E, F, G, H, I, Î, J, K, L, M, N, O, P, Q, R, S, Ş, T, Ţ, U, V, W, X, Y, Z

1940 m. Moldovą prijungus prie Sovietų Sąjungos, rumunų kalbai sukurtas moldaviškas kirilicos raštas tapo bemaž vienintele priežastimi moldavų kalbą paskelbti atskiru kalbiniu vienetu. 1989 m. Moldavijos TSR grąžintas rumuniškas lotyniškas raštas (po ilgų ginčų, nepriklausomoje Moldovoje oficiali kalba vėl vadinama „rumunų kalba“).

Rumunų raštas fonetinis, todėl didelių rašybos/skaitymo sunkumų nesudaro. Rumuniškos skaitymo taisyklės daugeliu atveju primena itališkąsias, tačiau ryški ir slavų kalbų įtaka.

Balsiai

• Visi balsiai tariami vienodai įtemptai kaip italų kalboje, ypač jei kirčiuoti (išskyrus ă, kuris trumpas, tarimas panašus į anglų [ə])
• Žodžio gale balsis „i” netariamas. Ten jis atlieka rusų kalbos minkštumo ženklo „ь” funkciją.
• â ir î žymi tą patį garsą [ы]: pirmasis vartojamas žodžio viduryje (pvz., român), antrasis – pradžioje arba gale (a coborî).

Priebalsiai

Visi priebalsiai tariami daugmaž taip kaip lietuvių kalbos kietieji (prieš priešakinės eilės balsius priebalsiai rumunų kalboje neminkštinami, taip daroma tik vienu atveju žodžio (ar šaknies) pabaigoje), išskyrus keletą:

• c prieš e, i tariama [tʃ]
• g prieš e, i tariama [dʒ]
• junginiai ch, gh tariami atitinkamai [k] ir [g]
• ş, ţ tariami atitinkamai [΃] ir [ts]
• žodžio galo netariamas balsis i sukelia prieš jį einančio priebalsio suminkštėjimą (pvz., cărţi [kərt̑s̑] ’knygos’). Priebalsiai rumunų kalboje skirstomi į minkštuosius ir kietuosius

Kirčiavimas

Priešingai negu prancūzų kalboje, kirtis nesusietas su jokiu konkrečiu skiemeniu, tačiau skirtingos žodžių formos kirčio padėtį išlaiko. Pavyzdžiui, kad ir kaip bekeistume žodį domn 'ponas' (dómnule, dómnului, doámnă), kirtis liks ten pat.

Gramatika

Vardažodžiai

Viena iš svarbiausių rumunų kalbos ypatybių yra išlaikyta lotynų kalbos linksniavimo sistema. Ji jau gerokai aptrupėjusi, o skirtumai tarp linksnių yra daugiau formalūs negu matomi savaime. Linksnių yra 5: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas bei šauksmininkas. Kilmininkas paprastai sudaromas iš naudininko pridedant savybinio artikelio a formas.

Išlaikytos trys giminės: vyriškoji (masculin), moteriškoji (feminin) bei bevardė (neutrum). Pastarajai geriau tinka pavadinimas „mišrioji” arba „bendroji”: vienaskaitoje bendrosios giminės daiktavardžiams visuomet taikomos vyriškosios giminės taisyklės, daugiskaitoje – moteriškosios.

Skaičių yra du: vienaskaita ir daugiskaita. Panašiai kaip vokiečių kalboje, daugiskaitos formas visada reikia atsiminti, nes joms būdinga kamienų kaita ar nenuspėjama galūnių sistema.

Artikelių sistema sudėtinga. Esant nežymimajam artikeliui, linksniuojamas jis pats, o ne žodis, kurį jis pažymi. Žymimieji artikeliai, panašiai kaip skandinavų kalbose, prisišlieja prie žodžio galo, sudarydami naujas galūnes. Kaitant artikelių formas, žodžiai kaitomi skaičiais, linksniais ir net giminėmis.

Įvardžiai, būdvardžiai, daiktavardžiai derinami vienas su kitu skaičiais, giminėmis ir linksniais. Kai kurie savybiniai įvardžiai šiai taisyklei nepaklūsta.

Vyriškosios giminės linksniavimo pavyzdys: mano aukštas žmogus ’om înalt al meu’

Linksnis	Vienaskaita nežymimoji	Vienaskaita žymimoji	Daugiskaita nežymimoji	Daugiskaita žymimoji
Vardininkas:	un om înalt al meu	omul înalt al meu	nişte oameni înalţi ai mei	oamenii înalţi ai mei
Kilmininkas:	a unui om înalt al meu	a omului înalt al meu	a unor oameni înalţi ai mei	a oamenilor înalţi ai mei
Naudininkas:	unui om înalt al meu	omului înalt al meu	unor oameni înalţi ai mei	oamenilor înalţi ai mei
Galininkas:	un om înalt al meu	omul înalt al meu	nişte oameni înalţi ai mei	oamenii înalţi ai mei
Šauksmininkas:	–	omule înalt al meu!	–	oamenilor înalţi ai mei

Moteriškosios giminės linksniavimo pavyzdys: Jūsų graži sesuo ’soră frumoasă a Dumneavoastră’

Linksnis	Vienaskaita nežymimoji	Vienaskaita žymimoji	Daugiskaita nežymimoji	Daugiskaita žymimoji
Vardininkas:	o soră frumoasă a Dumneavoastră	sora frumoasă a Dumneavoastră	nişte surori frumoase ale Dumneavoastră	surorile frumoase ale Dumneavoastră
Kilmininkas:	a unei surori frumoase ale Dumneavoastră	a surorii frumoase ale Dumneavoastră	a unor surori frumoase ale Dumneavoastră	a surorilor frumoase ale Dumneavoastră
Naudininkas:	unei surori frumoase ale Dumneavoastră	surorii frumoase ale Dumneavoastră	unor surori frumoase ale Dumneavoastră	surorilor frumoase ale Dumneavoastră
Galininkas:	o soră frumoasă a Dumneavoastră	sora frumoasă a Dumneavoastră	nişte surori frumoase ale Dumneavoastră	surorile frumoase ale Dumneavoastră
Šauksmininkas:	–	soro frumoasă!	–	surorilor frumoase!

Mišriosios giminės linksniavimo pavyzdys: jų įdomus laikraštis ’ziar interesant al lor’

Linksnis	Vienaskaita nežymimoji	Vienaskaita žymimoji	Daugiskaita nežymimoji	Daugiskaita žymimoji
Vardininkas:	un ziar interesant al lor	ziarul interesant al lor	nişte ziare interesante ale lor	ziarele interesante ale lor
Kilmininkas:	a unui ziar interesant al lor	a ziarului interesant al lor	a unor ziare interesante ale lor	a ziarelor interesante ale lor
Naudininkas:	unui ziar interesant al lor	ziarului interesant al lor	unor ziare interesante ale lor	ziarelor interesante ale lor
Galininkas:	un ziar interesant al lor	ziarul interesant al lor	nişte ziare interesante ale lor	ziarele interesante ale lor
Šauksmininkas:	–	ziarul interesant!	–	ziarelor interesante!

Veiksmažodžiai

Rumunų kalbos laikų sistema gerokai skiriasi nuo giminingų kalbų, tačiau jai taip pat būdingas analitiškumas, lyginant su lotynų kalba. Bendraties formų keitimas tariamąja nuosaka (conjunctiv) liudija apie graikų kalbos įtaką. Pvz., „noriu dainuoti” rumuniškai išsireiškiama „noriu, kad dainuočiau“ (rumun. vreau să cânt).

Kalba paveldėjo gausybę lotyniškų laikų formų, tačiau dauguma jų analitinės.

Laikai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius.

Vientisiniai laikai būtų šie (veiksmažodis 'dainuoti' a cânta tarnaus pavyzdžiu):

Tiesioginė nuosaka	esamasis	cânt
	būtasis tęstinis	cântam
	būtasis paprastasis	cântai
	būtasis atliktinis	cântasem
Tariamoji nuosaka	esamasis	să cânt
Liepiamoji nuosaka		cântă
Bendratis	esamasis	a cânta
Gerundijus		cântând
Dalyvis		cântat
Supynas		de cântat

Sudėtiniai laikai yra tokie:

Tiesioginė nuosaka	būtasis sudėtinis	am cântat
	būsimasis	voi cânta
	būsimasis atliktinis	voi fi cântat
Tariamoji nuosaka	būtasis	să fi cântat
Tariamoji (sąlyginė) nuosaka	esamasis	aş cânta
	būtasis	aş fi cântat
Numanomoji nuosaka	esamasis	voi/să/aş fi cântând
	būtasis	voi fi cântat
Bendratis	būtasis	a fi cântat

Derinant pagalbinius veiksmažodžius avea/fi/vrea su dalyviais, gaunamos atitinkamos neveikiamosios rūšies formos.

Žodynas

Rumunų kalba patyrė stiprią užsienio kalbų įtaką, tai puikiai matyti jos leksikoje. Pasak knygos Vocabularul reprezentativ al limbilor romanice (Rinktinė romanų kalbų leksika, aut. Sala M., leista 1988 m. Bukarešte), padėtis būtų tokia:

• 71,66 % leksikos sudaro romaniškasis paveldas, iš kurio
  • 30,33 % žodžių paveldėta iš lotynų kalbos
  • 22,12 % prancūzų kilmės
  • 15,26 % lotyniškų mokslo terminų
  • 3,95 % italų kilmės žodžiai
• 3,91 % žodžių, sudarytų pačių rumunų (iš kurių dauguma pagal lotynų k. dėsnius)
• 14,17 % slaviškos kilmės, iš kurių
  • 9,18 % iš senosios slavų k.
  • 2,6 % iš bulgarų
  • 1,12 % iš rusų
  • 0,85 % iš serbų-kroatų
  • 0,23 % iš ukrainiečių
  • 0,19 % iš lenkų
• 2,47 % iš vokiečių
• 1,7 % iš šiuolaikinės graikų
• 0,96 % iš dakų substrato
• 1,43 % iš vengrų
• 0,73 % iš turkų
• 0,07 % iš anglų (ir auga)
• 0,19 % iš onomatopėjų
• 2,71 % neaiškios kilmės

Dėl kai kurių klaidingai palaikytų slavizmų ir vengrų kilmės žodžių išaiškinimo, yra pagrindo manyti, jog substrato įtaka gali siekti 2 %.

Istorija

Seniausias dokumentas Rumunų kalba

Dabartinėje Rumunijos teritorijoje senovėje gyveno indoeuropietiška dakų tauta. 106 m. juos įveikė romėnai, todėl Dakijos žemės (, Banatas, Transilvanija) tapo Romos imperijos provincijomis. Tolesniu 165 metų laikotarpiu vyko didelio masto kolonizacija, įtvirtinusi lotynų kalbą valstybės valdyme ir prekyboje.

Nuo 271 iki 275 m. spaudžiant laisviesiems dakams ir gotams, romėnų administracija ir kariuomenė pasitraukė iš Dakijos. Iki šiol ginčijamasi, kieno palikuonys yra rumunai: tų, kurie pasitraukė ir įsikūrė Dunojaus pietuose ar tų, kurie liko Dakijoje.

Dėl geografinio atstumo rumunų kalba buvo pirmoji, kuri atsiskyrė nuo lotynų kalbos. Ji nepatyrė kitų romanų kalbų įtakos, todėl išliko viena mažiausiai susiskaldžiusių kalbų Europoje. Manoma, kad visos rumunų tarmės buvo suvienodintos tarp VII ir X a., kai visą teritoriją veikė Bizantijos imperija, be to, jautėsi ir slavų kalbų įtaka. Arumunų tarmėje labai mažai slavybių, o dako-rumunų tarmėje (kuria kalbama visoje Rumunijoje ir Moldovoje) diferenciacija ypač menka. Šios tarmės vartojimas peržengia taip pat ir Rumunijos ribas: moldavas puikiai susišnekės su gyventoju iš Serbijos Banato. Tai įrodo ganėtinai neseną migravimą į šiaurines teritorijas.

Rumunų kalba vystėsi atskirta nuo kitų romanų kalbų. Ji patyrė slavų, graikų, turkų ir vengrų kalbų įtakos, kai kitos romanų kalbos įgijo germaniškų bruožų.

Kalbinė diferenciacija

Sutarta, kad rumunų kalba atskirai formavosi tiek Dunojaus Šiaurėje, tiek Pietuose ir žymiai anksčiau, negu toje teritorijoje pasirodė slavų gentys. Ta šiaurėje susiformavusi kalbotyrininkų vadinama dakorumunų kalba, tapusi bendrinės kalbos pagrindu, taip ją supriešinant su pietų kalbomis, kurios dažnai laikomos tarmėmis dėl labai artimų ryšių su rumunų kalba.

• arumunų arba makedorumunų, kuria kalbama nemažoje teritorijoje, apimančioje Makedoniją, Albaniją, Graikiją, Bulgariją, Serbiją, Juodkalniją bei pačią Rumuniją (Dobrodžeą). Manoma, kad skirtumai tarp arumunų ir dakorumunų tarmių atsirado nuo IX iki XII a.
• meglenitų arba meglenorumunų, kuria kalbama gan nedideliame pietiniame Balkanų pusiasalio plote. Manoma, kad ši tarmė atsiskyrė nuo dakorumunų dar vėliau nei pirmoji (XIV-ame a.), dėl ko dar sunkiau šią tarmę laikyti kalba.
• istrorumunų, kuria kalbama kai kuriuose Kroatijos kaimuose. Tarmė geografiškai artimesnė italų, o ne rumunų kalbai, bet lingvistiniai duomenys neleidžia abejoti artimumu pastarajai. Istrorumunų bendruomenė čia gyvena jau nuo XII-o amžiaus.

Priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus, dakorumunų kalbai priskiriama nuo 2 iki 20 patarmių. Daugiausia lingvistų linkę išskirti 5 patarmes, padalindami į jas į du tipus (pietinį ir šiaurinį):

• Pietiniam tipui priklauso 1 patarmė:
  • Valachijos patarmė, davusi pradžią bendrinei kalbai, vartojamas pietinėje Rumunijos dalyje, istoriniuose Muntenijos, ir pietinės Dobrudžos dalyse, taip pat dalyje pietinės Transilvanijos.
• Šiauriniam tipui priklauso:
  • Moldavų patarmė, paplitusi istoriniame Moldovos regione, dabartinėse Rumunijos ir Moldovos Respublikos teritorijose, taip pat Ukrainoje (Bukovinoje ir Besarabijoje), taip pat šiaurinėje Dobrudžoje;
  • Banato patarmė, paplitusi istoriniame Banato regione, dabartinėse Serbijos, Rumunijos ir Vengrijos teritorijose;
  • Tranzityviniai Transilvanijos rumunų kalbos variantai, tarp kurių dažniausiai išskiriamos Krišanos ir Maramurešo patarmės.

Moldavų kalba – terminas, vartotas rumunų kalbai Moldovoje. 1940 m. Moldavijos TSR rumunų kalbą užrašius kirilica, buvo pradėta kurti bendrinė moldavų kalba. 1989 m. buvo grąžintas lotyniškas raštas. Moldovai atkūrus nepriklausomybę tęsėsi ginčai dėl valstybinės kalbos pavadinimo, kol 2013 m. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Moldovos valstybinė kalba – rumunų. Atsiskyrusioje ir nepripažintoje Padniestrėje, rumunų kalba užrašyta kirlica ir vadinama „moldavų kalba“, yra viena oficialių teritorijos kalbų.

Išnašos

1. http://unilat.org/DPEL/Promotion/L_Odyssee_des_langues/Roumain/ro
2. http://www.rferl.org/content/moldova-romanian-official-language/25191455.html
3. http://www.constcourt.md/libview.php?l=en&id=512&idc=7 Moldovos Respublikos Konstitucinis teismas (2013 m. gruodžio 5 d.)

Nuorodos

•  Duomenys apie kodu „ron“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com