Gilšė (ežeras)

Kitos reikšmės – Gilšė.

Gilšė – ežeras pietų Lietuvoje, Varėnos rajone, apie 5 km į šiaurę nuo Merkinės, Subartonių kaimo šiaurrytiniame pakraštyje. Ežero ilgis iš vakarų į rytus 0,52 km, plotis 0,28 km. Altitudė 105,2 m. Krantai sausi, ištisai apaugę siauru medžių ruožu, šiaurinis krantas aukštas, prieina Mantvilų miškas. Šalia įsikūręs Pagilšio kaimas. Pietine pakrante eina kelias Nr.5032 (Pagilšys – Subartonys). Ežeras nenutekantis, priklauso Gelovinės upelio baseinui (Straujos intakas). Rytinėje pakrantėje įrengta stovyklavietė.

Gilšė
Gilšė nuo pietinio kranto Gilšė nuo pietinio kranto
Vieta	Varėnos raj., Lietuva
Plotas	0,112 km²
Kranto linijos ilgis	1,33 km
Didžiausias gylis	> 30 m
Gilšė
Koordinatės	54°12′36″ š. pl. 24°11′36″ r. ilg. / 54.21000°š. pl. 24.19333°r. ilg. / 54.21000; 24.19333

Tiltelis rytiniame krante (nuo Subartonių pusės)

Ežere gausu įvairios žuvies, vėžių. Ypač paplitę lydekos, kuojos.

Ežerėvardis Gìlšė kilęs nuo žodžio „gilus“.

Padavimas

Ežeras aprašytas Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. Pasak padavimo, Gilšės ežero dugne yra labai didelis dvaras, jo dugno niekas nepasiekia. Bet kaitrią saulėtą dieną, kai vanduo ramus, nebanguoja, matyti giliai giliai ežero viduje aukšti dvarų bokštai.

Padavimas byloja, kad kadaise gyvenęs turtingas bajoras, turėjęs dukterį – gražiausią mergelę pasaulyje, nuostabiai atrodžiusi ir kalbėjusi. Vienas bajoro tarnas pamilo mergelę, tačiau išdidus bajoras sutikęs leisti dukterį už bernelio tik tada, kai šis turėsiąs turtus, didesnius už paties bajoro. Bernelis sugalvojęs ir nakvojęs po aukštu tiltu 3 naktis, kur sutikęs nugalabijo 3 pirklius. Tada bernelis pasistatęs didžiulius dvarus, o mergelė ištekėjusi už jo. Tačiau laimės jie neturėję, kadangi susiėję per kitų nelaimę. Vieną naktį staiga prasivėrusi žemė ir prasmegę naujieji dvarai, o jų vietoje gilus ežeras atsiradęs, Gilše pavadintas.

Šaltiniai

1. http://ezerai.vilnius21.lt/gilse-v4621.html
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 115