Turkiška arbata turk Türk çayı iš Turkijoje užauginto kininio arbatmedžio lapų pagaminta arbata Taip pat taip vadinamas

Turkiška arbata (turk. Türk çayı) – iš Turkijoje užauginto kininio arbatmedžio lapų pagaminta arbata. Taip pat taip vadinamas arbatos paruošimo būdas bei gėrimo kultūra, paplitę Turkijoje bei tarp giminingų tautų vakarų Azijoje.

Arbatos plantacijos Rizės provincijoje Čajeli mieste

Arbatos auginimas Turkijoje

Mokslininkai iki galo nesutaria, kada arbatos gėrimo tradicija pasiekė Vakarų Aziją. Greičiausiai šilko keliu vykstančių kontaktų dėka šis produktas buvo šiek tiek žinomas ir viduramžiais, tačiau plačiau arbata palito tik vėlyvuoju Osmanų imperijos laikotarpiu (XIX a.), o labiausiai arbatos kultūra suklestėjo šiai suirus 1922 m. Tuo metu imperijoje labai populiari kava stipriai pabrango, nes Turkija prarado , kur kava auginta, ir buvo priversta ją importuoti.

Tuo metu arbata pasirodė kaip pigesnė alternatyva, nes ją buvo galima auginti pačioje Turkijoje. Jau nuo XIX a. vidurio buvo bandymai introdukuoti kininį arbatmedį Anatolijoje. Šiuo aspektu Osmanų imperija sekė Rusijos imperijos pavyzdžiu, nes Rusija pradėjo diegti arbatos plantacijas Batumyje, buvusiame netoli Osmanų imperijos sienos, taip parodydama, jog klimatas auginti arbatai yra tinkamas. 1888 m. Turkija bandė introdukuoti iš Japonijos ir Kinijos įvežtas sėklas Bursoje, tačiau nesėkmingai.

1918 m. botanikas Ali Riza Erten padarė išsamią studiją, tyrinėdamas skirtingų Turkijos vietovių tinkamumą arbatos auginimui, ir nustatė, kad tam tinkamiausios yra trys provincijos šiaurės rytų Turkijoje prie Juodosios jūros, ypač . Tačiau dėl vidinių neramumų arbatos auginimas čia nebuvo pradėtas dar kurį laiką. 1924 m. Rizėje išdalinta apie 50 tūkst. arbatmedžio sodinukų, tačiau dėl žinių ir technologijų trūkumo daug vietos ūkininkų patyrė nesėkmes.

Nuo 1939 m. arbatos auginimas Rizėje įgavo pagreitį, dėl valstybės strategijos kūrėsi vis daugiau plantacijų, ir iki XX a. vidurio arbatmedis tapo vienu iš svarbiausių žemės ūkio produktų šalyje. Arbata labai išpopuliarėjo pačioje Turkijoje, aplenkdama šimtus metų čia įsitvirtinusią kavą, o taip pat tapo svarbiu eksporto produktu. Šie pokyčiai labai stipriai modernizavo iki tol atsilikusią Rizės provinciją.

Iš pradžių valstybė turėjo visišką kontrolę dėl arbatos produkcijos, kainų ir eksporto per valstybinę įmonę Çaykur (Arbatos korporacija). Ilgainiui dėl korupcijos ir neapgalvotų strategijų tai vedė į turkiškos arbatos kokybės kritimą bei produkcijos mažėjimą. 1983 m. arbatos rinka liberalizuota, kas skatino modernizuotis ir Çaykur. Iki dabar ji dominuoja Turkijos arbatos rinkoje.

Arbatą auginančios provincijos Turkijoje

2020 m. Turkija pagal arbatos gamybą buvo šeštoje vietoje pasaulyje: ji pagamino 212 tūkst. tonų arbatos . Nuo 2020 m. šalis susiduria su naujais iššūkiais, kuriuos sąlygojo darbuotojų trūkumas Covid-19 pandemijos metu ir 2023 m. įvykusios sausros Rizėje. Turkija yra pirma pasaulyje pagal arbatos suvartojimą: vienas gyventojas per metus suvartoja vidutinškai 3,5 kg. arbatos. Didelė dalis produkcijos yra eksportuojama (pagrindinė eksporto šalis Vokietija).

Didžioji dauguma turkiškos arbatos yra užauginama Rizės provincijoje (Rizės arbata). Ji taip pat auginama , , , provincijose.

Arbatos kultūra

Çay (arbatos) kultūra – tapatybės, svetingumo ir socialinės sąveikos simbolis
Nematerialusis pasaulio paveldas

Vieta	Turkija, Azerbaidžanas
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašas	2022
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	Turkiška arbataVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Musulmoniškoje kultūroje, kur draudžiamas alkoholis, arbata yra svarbus tonizuojantis gėrimas. Turkijoje susiformavusi arbatos gėrimo kultūra yra paplitusi Turkijoje, Azerbaidžane bei tarp giminingų tautų vakarų Azijoje. Azerbaidžane vadinama Azerbaidžanietiška arbata (azer. Azərbaycanda çay).

Ši paruošimo ir gėrimo tradicija Turkijoje ir Azerbaidžane 2022 m. UNESCO buvo pripažinta kaip nematerialusis pasaulio paveldas.

Arbatos kultūra Turkijoje ir Azerbaidžane formavosi XIX a., stipriai veikiant . Iš čia atkeliavo pagrindinis arbatos paruošimo indas (turk. semaver, azer. samovar) ir tradicija prieš geriant arbatą atsiskiesti iki norimo stiprumo.

Azerbaidžane samovarai naudojami iki dabar (ypač garsėja variniai samovarai), o Turkijoje per XX a. samovarą pakeitė jo paprastesnis variantas (turk. çaydanlık), kurį sudaro du vienas ant kito sustatyti arbatinukai. Apatiniame verdamas vanduo kaitina viršutinį arbatinį, kuriame vanduo virinamas su arbatžolėmis. Dažniausiai naudojama juodoji arbata. Taip gaunamas stiprus raudonos spalvos arbatos koncentratas. . Kartais jis gali būti gardinamas cinamonu, kardamonu, imbieru, čiobreliais, mėtomis, ar kitais prieskoniais.

Arbata yra geriama iš nedidelių kriaušės formos stiklinaičių (azer. Armudu stəkan, turk. ince belli), kurios yra permatomos ir leidžia pasigrožėti arbatos spalva, atvėsina arbatą viršuje ir išlaiko ją karštą apačioje. Tiekiant arbatą koncentratas iš viršutinio arbatinuko pilamas į stiklinaites ir atskiedžiamas vandeniu iš apatinio arbatinuko iki norimo stiprumo. Taip pagal pageidavimą gaunama „juoda“ (turk. koyu) arba „šviesi“ (turk. açık) arbata. Pilant paliekamas kelių centimetrų „kraštelis lūpoms“ (dodag yeri). Geriant stiklinaitė laikoma už kraštų, kad nenusideginti.

Turkijos ir Azerbaidžano kultūroje arbata yra vaišingumo simbolis, ir svečiui privalu patiekti puodelį arbatos, net jei apsilankymas trunka kelias minutes. Arbata paprastai patiekiama su gabaliniu cukrumi, migdoliniais sausainiais (turk. kurabiye), džiovintais vasiais, saldumynais. Cukrus gali būti ištirpdomas arbatoje, arba užkandamas atskirai. Smulkus cukrus ir pienas prie arbatos dažniausiai nėra tiekiami.

Per XIX–XX a. regione išpopuliarėjo (turk. kıraathane, azer. çayhana), kurios didele dalimi pakeitė seniau Osmanų imperijoje populiarias kavines. Jos išlieka daugiausia vyrų socializacijos vietomis: gerdami arbatą vyrai dalinasi naujienomis ir žaidžia nardais. Pastaraisiais dešimtmečiais didžiuosiuose regono miestuose pupuliarios ir didžiulės arbatinės su pasirodymais ir šou.

Turkiški samovarai
Prabangus samovaras
Čaidanlikas
Armudu
Arbatos pilstytojas

Susiję sąvokos

Turkiška kava

Išnašos

„Five Interesting Things to Know about Turkish Tea“. CLC World Resorts & Hotels. 2018-04-04.
Klasra, M. A.; Khawar, K. M.; Aasim, M. (2007). „History of tea production and marketing in Turkey“. International Journal of Agriculture and Biology (Pakistan). ISSN 1560-8530
Arer, Rahmi (1969). Türkiye’de Çaycılık ve Turistik Sosyal Kültürel Ekonomik Rize [Tea in Turkey and its Relationship with Touristic, Cultural and Economic Activities in Rize] (in Turkish). Istanbul, Turkey: Çoker Matbaası. pp. 154–159.
Klasra, M. A.; Khawar, K. M.; Aasim, M. (2007). „History of tea production and marketing in Turkey“. International Journal of Agriculture and Biology (Pakistan). ISSN 1560-8530.
Teforia (2015-10-07). „Mini Course: The Tea Culture of Turkey“. Medium.
Hann, Chris (1995). „Subverting Strong States: The Dialectics of Social Engineering in Hungary and Turkey“. Daedalus. 124 (2): 133–153. ISSN 0011-5266
„World tea production in 2019; Crops/World Regions/Production Quantity from picklists“. Food and Agriculture Organization of the United Nations, Statistics Division (FAOSTAT). 2020. Retrieved 17 May 2022.
„Annual per capita tea consumption worldwide as of 2016, by leading countries(in pounds)“. Statista. 23 January 2020. Retrieved 10 February 2020.
Culture of Çay (tea), a symbol of identity, hospitality and social interaction
Ergener, Rashid; Ergener, Reşit (2002). About Turkey: Geography, Economy, Politics, Religion, and Culture. Pilgrims Process, Inc. p. 41. .
McGeary, Kacie (2018-09-21). „How to Best Experience Tea Culture in Istanbul“. Passion Passport.
„Tea, a Turkish delight; Istanbul: Tourists meet real people in tea gardens, where the dark 'cay' is gaining popularity.; DESTINATION: TURKEY“. Baltimore Sun.

[1] „Five Interesting Things to Know about Turkish Tea“. CLC World Resorts & Hotels. 2018-04-04.

[2] Klasra, M. A.; Khawar, K. M.; Aasim, M. (2007). „History of tea production and marketing in Turkey“. International Journal of Agriculture and Biology (Pakistan). ISSN 1560-8530

[3] Arer, Rahmi (1969). Türkiye’de Çaycılık ve Turistik Sosyal Kültürel Ekonomik Rize [Tea in Turkey and its Relationship with Touristic, Cultural and Economic Activities in Rize] (in Turkish). Istanbul, Turkey: Çoker Matbaası. pp. 154–159.

[4] Klasra, M. A.; Khawar, K. M.; Aasim, M. (2007). „History of tea production and marketing in Turkey“. International Journal of Agriculture and Biology (Pakistan). ISSN 1560-8530.

[5] Teforia (2015-10-07). „Mini Course: The Tea Culture of Turkey“. Medium.

[6] Hann, Chris (1995). „Subverting Strong States: The Dialectics of Social Engineering in Hungary and Turkey“. Daedalus. 124 (2): 133–153. ISSN 0011-5266

[7] „World tea production in 2019; Crops/World Regions/Production Quantity from picklists“. Food and Agriculture Organization of the United Nations, Statistics Division (FAOSTAT). 2020. Retrieved 17 May 2022.

[8] „Annual per capita tea consumption worldwide as of 2016, by leading countries(in pounds)“. Statista. 23 January 2020. Retrieved 10 February 2020.

[9] Culture of Çay (tea), a symbol of identity, hospitality and social interaction

[10] Ergener, Rashid; Ergener, Reşit (2002). About Turkey: Geography, Economy, Politics, Religion, and Culture. Pilgrims Process, Inc. p. 41. .

[11] McGeary, Kacie (2018-09-21). „How to Best Experience Tea Culture in Istanbul“. Passion Passport.

[12] „Tea, a Turkish delight; Istanbul: Tourists meet real people in tea gardens, where the dark 'cay' is gaining popularity.; DESTINATION: TURKEY“. Baltimore Sun.