Palekiai

Apie kaimą Jurbarko rajone žr. Palėkiai.

Senosios baltų gentys Palekiai

Palekiai (arba poleksėnai, lenk. Polekszanie, Połekszanie, lot. Pollexiani) – pietvakarinių jotvingių gentis. Susidarė II–VII amžiuje. Iš kitų jotvingių išskyrė lenkų kalbininkas Ježis Nalepa. Jo nuomone, XII–XIII a. palekiai daugiausia gyveno Luko (lenk. Ełk) upės baseine, į šiaurę nuo Bebro (Narevo intako) upės, Palekėje (Poleksijoje). Lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas palekiais vadino visus jotvingius. Istorinių žinių apie palekius yra tik iš 1192–1273. Nuo XII a. juos puldinėjo lenkų kunigaikščiai, ypač Boleslovas III Kreivaburnis. XIII a. 6 dešimtmetyje dėl Palekės varžėsi Vokiečių ordinas, Lenkija ir Haličo-Voluinės kunigaikštystė. Iki 1283 m. didumą palekių teritorijos užvaldė Vokiečių ordinas, pietinė dalis atiteko Lenkijai; tą padalijimą įtvirtino Melno taika (1422 m.). Iki XVII a. vidurio vieni išlikę pelekiai asimiliavosi su lenkais, kiti, gyvenę Vokiečių ordino ir nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikštystės teritorijoje (kunigaikštystės srityje Mozūrijoje), suvokietėjo.

Po prūsų nugalėjimo kunigaikštis Kazimieras II Teisingasis savo kariuomenę nukreipė prieš palekius (Pollexiani).V.Kadlubekas pats aiškina šį paslaptingą pavadinimą teigdamas, kad palekiai buvusi getų, t. y. prūsų, gentis. Šis vardas (Pollexiani) verstas į lenkų kalbą įvairiai: Polesiame, Podlasianie. Teisingiausią pavadinimo formą Polekszanie nustatė J. Nalepa. Pasak jo, vardas kilęs nuo genties, gyvenusios prie Luko (Eik) upės, pavadinimo.

Šaltiniai

1. Palekiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-07-06).
2. Grzegorz Bialunski KAZIMIERO TEISINGOJO POLITIKA PRŪSŲ ATŽVILGIU
3. Kadłubek, kn. iy 19 ir fragmentas: Palekiai yra getų, arba prūsų, gentis. Tai laukiniai žmonės, žiauresni už visus laukinius žvėris, neprieinami dėl plačiųjų girių, tankmių ir dervingų pelkių. Kadangi vienas rusinąs, Drohičino kunigaikštis, slapta remdavęs tuos plėšikus, [mūsų kunigaikštis] pradedąs širsti. Kai tik [buvęs] uždarytas tvirtovėje, kuri yra jo kunigaikštystės sostinė ir vadinasi Drohičinas, [taip] palūžęs dėl stiprios apgulties, ne tiek sutiko su pasidavimo sąlygomis, kiek pateko į amžinos priklausomybės būseną.
4. J. Nalepa, „Polekszanie (Pollexiani) – plemię jaćwieskie u północno-wschodnich granic Polski“, Rocznik Białostocki, 1967,7, p. 7-33.