Amarnos menas Amarnos stilius Sen Egipto Amarnos laikotarpio menas valdant faraonui Echnatonui apie 1353 1336 m pr m e i

Amarnos menas (Amarnos stilius) − Sen. Egipto Amarnos laikotarpio menas valdant faraonui Echnatonui (apie 1353−1336 m. pr. m. e.) ir iškart po to. Šio trumpo laikotarpio menas buvo revoliucinis Sen. Egipto istorijoje ir iš jo išliko vieni iš geriausiai žinomų Sen. Egipto meno kūrinių.

„Echnatonas, Nefertitė ir jų vaikai“ (Naujasis muziejus, Berlynas). Akmens plokštė tikriausiai buvo skirta dievo Atono pagarbinimui, nes pagal Echnatono įvestą religinę reformą, vienintelis dievo tarpininkas tarp žmonių buvo faraonas ir Atono pagarbinimas buvo įmanomas tik pagarbinant faraoną ir jo šeimą. Steloje pavaizduoti Echnatonas (kairėje) ir jo žmona Nefertitė, bei trys jų dukterys, iš kairės: Meritaton, Meketaton ir . Stela iliustruoja pasikeitimus Egipto mene. Anksčiau faraonas būdavo vaizduojamas lygus su dievais, kurie vaizduoti žmgaus pavidalo su gyvūnų galvomis. Amarnos mene vaizduojamas natūraliai − žemiau saulės disko. Faraonas su žmona pirmą kartą Sen. Egipto mene pavaizduoti intymioje, buitinėje aplinkoje, žaidžiantys su savo vaikais. Tačiau kiti Egipto meno bruožai išlaikyti: faraono ir žmonos figūros daug didesnės už vaikų. Figūrų elementai vaizduojami tradiciškai: akys, pečiai frontaliai, galva, kojos iš profilio. Matomi kiti būdingi Amarnos stiliaus bruožai: pailgintos galvos, ploni kaklai ir blauzdos, pabrėžtas sėdmenų didumas ir pilvų išsipūtimas. Scena novatoriška savo dinamiškumu ir vaikų vaizdavimu. Pirmą kartą Egipto mene pabrėžtas vaikiškumas, kai anksčiau vaikai buvo vaizduojami tik piktografiniu simboliu.

Apžvalga

Faraonas Amenhotepas IV įžengė į Egipto sostą apie 1353 m. pr. m. e. Jau per pirmuosius ar antruosius savo valdymo metus faraonas inicijavo religinę reformą į aukščiausią vietą Egipto dievų panteone iškeldamas prieš tai gana menkos svarbos saulės dievą Atoną. Faraonas pasivadino Echnatonu. Po religinės reformos sekė politinė − Echnatonas Egipto sostinę perkėlė į visiškai naujai pastatytą miestą Amarnoje (tuomet vadintas Achetatonu). Pasikeitimas religinėje Egipto sistemoje iššaukė pasikeitimą meno stiliuje. Amarnos meną galima suskirstyti į du šaltinius: kūrinius Karnake ir kūrinius, kurie rasti Amarnoje. Bendrai Amarnos menas apibūdinamas posūkiu į natūralistinį žmogaus vaizdavimą, skirtingai nuo tradiciškai Sen. Egipto mene įprastų labai stilizuotų vaizdinių.

Echnatono skulptūra, pastatyta Karnake, vaizduoja faraoną atsikišusiu pilvu, plačiais klubais, storomis lūpomis, siauromis akimis ir pabrėžtais nosimi ir smakru. Visiškai eliminuotas muskulatūros vaizdavimas, būdingas ankstesniems faraonų vaizdiniams. Šis neįprastas vaizdavimas leido iškeli mokslininkams mintį, kad galbūt faraonas turėjo kokių fizinių, genetiškai nulemtų defektų. Tai nėra išsiaiškinta, nes Echnatono mumija nerasta (nenustatyta). Pavyzdžiui, Amarnos mene įprasta vaizduoti žmones su ištęstomis kaukolėmis, tačiau rastos mumijos nerodo jokių išskirtinių kaukolių defektų. Kodėl taip pavaizduotas faraonas, nėra aišku. Beveik tikra, kad tokios svarbos statula Karnako šventykloje galėjo būti sukurta ir pastatyta tik su paties faraono sutikimu. Galima spėti, kad vaizdinio gali būti padiktuotas teologinės minties apie vieną saulės dievą Atoną, kuris lygiai suteikia gyvybę tiek vyriškoms, tiek moteriškoms būtybėms. Faraono, kaip tarpininko tarp saulės dievo Atono, vaidmuo iššaukė pasikeitimus architektūroje: kadangi faraonas turėjo tiesiogiai susisiekti su saulės dievu, todėl jo garbinimo vietai Karnake nebuvo reikalingos lubos, atitinkamai pradėti naudoti mažų matmenų akmenys, kuriuos teoriškai galėjo pakelti vienas žmogus; nebereikėjo stambių blokų, kad atlaikytų akmeninių lubų sunkumą.

Mažų matmenų akmens stelos (viena Naujajame muziejuje Berlyne, kita Egipto muziejuje Kaire) tikriausiai buvo skirtos Atono ir faraono pagarbinimo vietoms privačiuose Amarnos namuose ar soduose. Jose pirmą kartą Egipto mene pavaizduotos intymios, buitinės scenos su faraonu ir jo šeima. Echnatono ir Nefertitės kompozicinis poros pavaizdavimas gali turėti ryšių su Šu ir Tefnut, dievo Ra vaikų, religiniu simbolizmu. Amarnos sienos freskoje pavaizduotos Echnatono dukterys, bendraujančios tarpusavyje. Šis ryšio tarp žmonių vaizdavimas buvo visiškai neįprastas ankstesniame Egipto mene, kur pirmenybė teikta statiškam, formalizuotam figūrų pavaizdavimui. Echnatonas Amarnoje turėjo du pagrindinius skulptorius. Ankstyvuoju laikotarpiu tai buvo Bekas (ar Bakas), jam priskiriama Atono pagarbinimo stela (dabar Egipto muziejuje Kaire). Vėlesniu laikotarpiu pagrindiniu skulptoriumi buvo Tutmozis. Aukščiausios meninės vertės objektai rasti jo dirbtuvėje Amarnoje, tarp jų − Nefertitės biustas. Dauguma šių objektų nebaigti, jie tikriausiai buvo palikti dirbtuvėje, kai Tutmozis po Echnatono mirties išvyko iš miesto. Mokslininkai pastebėjo, kad artėjant Echnatono valdymui į pabaigą, Amarnos menas tapo šiek tiek nuosaikesniu, nebebuvo taip išryškinamos fizinės žmonių ypatybės. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad tuo metu sušvelnėjo Echnatono pozicija kitų dievų nei Atonas garbinimo atžvilgiu.

Nefertitės galva

Vėlyvasis Amarnos stilius

Echnatono reljefas

Ankstyvasis Amarnos stilius

Mokslininkai iki šiol nesutaria, kiek revoliucinis buvo Amarnos laikotarpio menas. Jis dažnai apibūdinamas kaip „natūralistinis“. Pirmą kartą Egipto mene skirtingais pavaizduoti kairės ir dešinės kojų pirštai, pavaizduotos skylutės ausyse auskarams ir kaklo raukšlės bei paryškintos senatvinės raukšlės. Tačiau pastebima, kad Amarnos menininkai iš esmės rėmėsi ir nepakeitė tradicinio Sen. Egipto meno fundamentalių principų. Vienas iš svarbiausių pasikeitimų buvo ikonografijoje ir ne vien vaizduojant faraoną, garbinantį saulės diską viršuje. Pasikeitė ir privačių namų, kapų dekoravimas: kai anksčiau buvo vaizduojamas šeimininkas, teikiantis dovanas dievams, tai jį pakeitė faraono, garbinančio Atoną vaizdiniai. Kitas esminis pasikeitimas buvo figūrų stiliaus ir proporcijų vaizdavime. Pastebima, kad to meto mene buvo gausu moters vaizdinių. Nefertitė dažnai vaizduojama lygia vyrui faraonui. Echnatono motina, karalienė Tija buvo sudievinta. Po faraono Echnatono mirties greitu laiku egiptiečiai grįžo prie tradicinio tikėjimo, faraonas buvo vertintas atskalūnu, jo vardas ištrintas iš egiptiečių įrašų, Achetatono miestas apleistas ir menininkai grįžo prie tūkstantmetinių tradicijų. Kai kurių vėlesnių nekarališkųjų kapų Sakaroje dekoras, švenčių reljefai Karnake ir Luksore, bei sienų daugiafigūrės kompozicijos iš Sečio I ir Ramzio II šventyklų visgi rodo, kad Amarnos menas nepraėjo be pėdsako.

Galerija

Faraono Echnatono statula iš Karnako (Kairo Egipto muziejus)
Sienos tapyba iš Amarnos, vaizduojanti dvi Echnatono dukras (Ešmolio muziejus, Oksfordas)
Nefertitės biustas iš skulptoriaus Tutmozio dirbtuvės Amarnoje (Naujasis muziejus, Berlynas)
Senos moters skulptūrinis veidas iš Tutmozio dirbtuvės (Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)

Šaltiniai

Vikiteka: Amarnos menas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Encyclopaedia Britannica, 11-26-2008
Abeer El-Shahawy, Farid S. Atiya. The Egyptian Museum in Cairo. American Univ in Cairo Press, 2005, p. 190−206
Berlyno Naujasis muziejus
Gay Robins, Ann S. Fowler. Proportion and Style in Ancient Egyptian Art. University of Texas Press, 1994, 119−121
Marsha Hill, Department of Egyptian Art, The Metropolitan Museum of Art, November 2014
Dr Kate Spence, BBC, 2011-02-17