Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Karolis Prozoras (1759–1841 m. lapkričio 1 d., Choinikai) – LDK valstybinis veikėjas. Priešpaskutinis Lietuvos didysis stovyklinininkas (1787–1793), vardinęs save kaip grafas Choinikuose ir Ostrogliadovičiuose (Ovrucko pavietas).

Karolis Prozoras



Herbas „Prozor“

Gimė	1759 m.
Mirė	1841 m. lapkričio 1 d. (~82 metai)
Tėvas	Juozapas Prozoras
Sutuoktinis (-ė)	Liudvika

Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas

Biografija

Lietuvos bajorų Prozorų giminės atstovas, herbo „Prozor“ savininkas. Vitebsko vaivados Juozapo Prozoro (1723–1789) sūnus.

Gavo gerą išsilavinimą, aktyviai dalyvavo respublikos politiniame gyvenime. Užėmė Lietuvos Tribunolo maršalkos (1787) ir Lietuvos didžiojo stovyklininko (1787–1794) pareigybes. Patvirtino naują ART konstituciją, priimtą 1791 m. gegužės 3 d.

1794 m. sukilimo rengimo metu Karolis Prozoras surinko jo palaikymui apie milijoną auksinų, pardavęs dalį savo dvarų. Gavo iš Tadeušo Kosciuškos generolo-majoro titulą, ginkluotųjų pajėgų vado Ukrainoje, Polesijoje, Podolėje ir dalyje Lietuvos, įtrauktas į Rusijos imperijos sudėtį po dviejų ATR padalijimų. Tačiau dėl karo reikalų nežinojimo nesugebėjo išplėsti sukilimo ir išvažiavo į Varšuvą.

1794 m. liepos 18 d. Karolis Prozoras gavo iš Tado Kosciuškos paskyrimą į Aukščiausios nacionalinės tarybos patarėjo pavaduotojo įgalioto atstovo visose LDK kariuomenės padaliniuose pareigas. Išvažiavo į Vilnių, bet po rusų sukilimo numalšinimo Lietuvoje buvo priverstas emigruoti. Po amnestijos nuo Rusijos vadovybės Karolis Prozoras grįžo į Choinikus (1802 metais). 1812 metais palaikė Napoleoną ir įėjo į LDK laikinosios vadovybės sudėtį, tapęs Iždo komiteto pirmininku. Nuo 1814 m. vėl gyveno emigracijoje.

Nuo 1821 m. įėjo į Tėvynės draugiją ir buvo Lietuvos provincijos komiteto narys. 1826 metais rusų valdžia areštavo Karolį Prozorą dėl dekabristų sukilimo ir įkalino jį Petropavlosko tvirtovėje, bet 1829 metais jis buvo išlaisvintas.

Kalėjimo metu mirė Karolio Prozoro žmona Liudvika (1828), kuri ieškodama vyro atvyko į Brestą. Velionę pervežė į tėvynę ir palaidojo unitų cerkvėje Velikij Bor kaime (Choinikų apylinkėje).

Švento Stanislovo (1785), Baltojo erelio ir Garbingo legiono (1812) ordinų kavalierius.

Literatūra

Вялікае Княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 2: кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. – 788 с.: Ил. .
Памяць: гісторыка-дакументальная хроніка Хойніцкага раёна. – Мн., 1993.