Anglų mokykla

Anglų mokykla – viena iš tarptautinių santykių teorijų. Anglų mokyklos tarptautinių santykių teorija dar vadinama liberaliuoju realizmu arba tarptautinės bendruomenės mokykla.

Ši mokykla teigia, jog, nepaisant anarchijos, tarptautiniu lygmeniu egzistuoja valstybių bendruomenė (arba kitaip visuomenė). Anot mokyklos atstovų, idėjos, o ne materialūs veiksniai, formuoja tarptautinę politiką, todėl būtina šias idėjas analizuoti bei kritikuoti. Dėl šių teiginių Anglų mokykla dažnai yra prilyginama konstruktyvizmui, nors iš tikro Anglų mokykla turi kitas kilmės ištakas (ji yra kilusi iš pasaulio istorijos, tarptautinės teisės bei politinės teorijos). Skirtingai nei konstruktyvizmas, Anglų mokykla yra atviresnė normatyviniams metodams. Anglų mokykla užima vietą tarp realizmo ir liberalizmo, tačiau turi aiškius nepriklausomus teiginius, kurie išskiria ją iš kitų teorijų.

Teoriniai pagrindai

Tarptautinė sistema, tarptautinė visuomenė, pasaulio visuomenė

Tarptautinė sistema

Klasikinė Anglų mokykla remiasi realizmo prielaida jog tarptautinė sistema susiformuoja iškart, kai tarp dviejų ar daugiau valstybių atsiranda sąveika. Yra pabrėžiama, jog Anglų mokykla remiasi realizmu bei Machtpolitik ('galios politika'), tuo pačiu anarchija yra pastatoma į pagrindinę tarptautinių santykių vietą.

Tarptautinė visuomenė

Anot H. Bull, valstybės turi tam tikrą bendrą interesą (dažniausiai neriboto smurto baimę), kuris veda prie tam tikrų taisyklių sukūrimo. Anot jo, tarptautinė visuomenė egzistuoja tada, kai valstybių grupė (arba bendriau – nepriklausomų politinių bendruomenių grupė) ne tik sudaro sistemą, kurios pagalba yra stebimas kitų elgesys siekiant atitinkamai formuoti savąjį, bet ir dialogo būdu yra sukuriamos bendros taisyklės bei institucijos, kurios padeda užtikrinti šių bendrų interesų išlaikymą. Anot H. Bull’o jokia visuomenė negali egzistuoti, jei nėra taisyklių apibrėžiančių jėgos panaudojimą, sutarčių laikymosi principą bei nuosavybės teises. Šios taisyklės yra išreiškiamos per institucijas, kurios užfiksuoja normatyvinę tarptautinės visuomenės struktūrą. Anglų mokyklai būdingos tokios taisyklės kaip: karas, didžiosios galios, diplomatija, galios balansas, tarptautinė teisė, ypač abipusis suvereniteto pripažinimas. Dar būtų galima pridėti teritoriškumą, nacionalizmą, rinką bei žmonių lygybę. Kadangi šios taisyklės nėra įpareigojančios, todėl apie jas kalbant labiau tinka terminas ,,normos". Valstybės, kurios laikosi šių, anksčiau išvardintų, normų ir suformuoja pasaulio visuomenę. Todėl Brown ir Ainley tarptautinę visuomenę apibūdina kaip sunormintus santykius, kurių nariai suvokia atsakomybę vienas prieš kitą ir prieš visą visuomenę. Valstybės siekia savo interesų, tačiau ne bet kokia kaina.

Pačios Anglų mokyklos viduje yra kelios prielaidos kaip susiformavo pasaulio visuomenė (arba bendruomenė). Vieni (pvz., ) teigia, jog tokios koncepcijos ištakų galime ieškoti viduramžių sampratoje apie krikščionių bendruomenę. Tuo tarpu kiti (pvz., ) teigia, kad ši tarptautinė bendruomenė atsirado iš suverenių valstybių susirūpinimo, kaip užtikrinti pagrindinius savo tikslus (ypač valstybių išlikimą). Tačiau dažniausiai Anglų mokykla sujungia abi šias prielaidas ir teigia, jog dabartinė valstybių bendruomenė yra bendros civilizacijos produktas, kuris atsirado iš krikščioniško pasaulio, egzistavusio viduramžių Europoje, o galbūt netgi iš Romos imperijos laikų.

Pasaulio visuomenė

Pasaulio visuomenės koncepcija remiasi Imanuelio Kanto pasaulėžiūra. Anot jos, visi pasaulio gyventojai sukuria pasaulio visuomenę, kuri sudaro pasaulio tapatybės pagrindą. Deja, pasaulio visuomenės koncepcija beveik nebuvo plėtojama, todėl pastaruoju metu yra beveik užmiršta.

Vidinis pasidalijimas

Anglų mokykla yra viduje pasidalijusi į dvi kryptis, kurioms vardus pagal dvi kategorijas suteikė H. Bull.

• Pliuralistai teigia, jog žmonijos įvairovė (tai yra skirtingos politinės, religinės pažiūros, etninės ir kalbinės tradicijos ir t. t.) yra geriausiai išreiškiama visuomenėje, padalintoje į valstybes, kurios per savitą valdžios formą perteikia skirtingas „gero gyvenimo“ sampratas. Tokį požiūrį geriausiai atspindi Kanados mokslininkas Robert Jackson savo darbe The Global Covenant (2001).
• Solidaristai teigia priešingai, jog valstybių bendruomenė turėtų labiau vertinti žmogaus teises ir, galbūt, emancipaciją, o ne valstybių politinę nepriklausomybę ar nesikišimo į jų vidaus reikalus principus. Tokia pozicija geriausiai atsiskleidžia darbuose apie humanitarines intervencijas (pvz., Nicholas Wheeler Saving Strangers (2000)).

Anglų mokykla yra pasidalijusi į dar kelias kryptis. Vieni jos atstovai (Robert Jackson, Tim Dunne) teigia, jog mokyklos požiūris turėtų būti labiau istorinis bei normatyvinis, tuo tarpu kiti (Barry Buzan, Richard Little) teigia, jog mokykla metodologiškai gali būti „pliuralistinė“ ir naudoti pozityvistinius metodus.

Bendrumai su kitomis teorijomis

• Pliuralistai savo teiginius kildina iš klasikinio realizmo teorijų (Hans Morgenthau, George Kennan).
• Solidaristai savo teiginius taip pat sieja su realizmu ( darbais).

Istorija

Šios mokyklos „angliškumas“ yra abejotinas – egzistuoja keletas šios mokyklos sukūrimo teorijų, taip pat daugelis pagrindinių šios mokyklos teoretikų nėra anglai. Mokyklos užuomazgų galima ieškoti dar tarpukariu. Jos įkūrimas siejamas su pietų afrikiečio darbais. Kita teorija teigia, jog mokykla kilo iš Britų Tarptautinės politikos teorijos komiteto (angl. British Committee on the Theory of International Politics) veiklos. Komitetas buvo įkurtas 1959 metais, jam vadovavo Kembridžo universiteto profesorius istorikas . Finansavimą kometetas gavo iš Rokfelerių fondo. Pagrindiniai teoretikai įėję į komitetą buvo Martin Wight, Hedley Bull ir John Vincent. Komiteto nariai stengėsi aptarti svarbiausias tarptautinės politikos bei istorijos problemas. Nuo 1990 metų pastebima antroji Anglų mokyklos karta, kuri stengiasi išplėsti mokyklos metodiką. Antrajai Anglų mokyklos kartai priklauso Richard Little, Barry Buzan, Tim Dunne, Andrew Linklater ir Charles Jones.

Pagrindiniai veikalai

• Hedley Bull, The Anarchical Society (1977/1995).
• Hedley Bull and Adam Watson (eds.), „The Expansion of International Society“ (1984)
• Herbert Butterfield, Martin Wight (eds), Diplomatic Investigations (1966)
• Ian Clark, Legitimacy in International Society (2005)
• Martin Wight, Four Seminal Thinkers in International Theory : Machiavelli, Grotius, Kant, and Mazzini (2005)
• Martin Wight, Systems of States (1977)
• Martin Wight, Power Politics (1978)
• Martin Wight, International Theory (1991)
• Tim Dunne, Inventing International Society: A History of the English School (Basingstoke: Macmillan, 1998)
• Barry Buzan, „From International to World Society? : English School Theory and the Social Structure of Globalisation“
• Nicholas Wheeler, Saving Strangers (2000)
• Brunello Vigezzi, The British Committee on the Theory of International Politics (1954–1985): The Rediscovery of History (Milano: Edizioni Unicopli, 2005)
• Andrew Linklater and Hidemi Suganami, The English School of International Relations: A Contemporary Reassessment (Cambridge: Cambridge University Press: 2006)
• Andrew Hurrell, On Global Order: Power, Values, and the Constitution of International Society (Oxford: Oxford University Press, 2007)
• Edward Keene, Beyond the Anarchical Society: Grotius, Colonialism and Order in World Politics (Cambridge: Cambridge University Press, 2002)
• James Mayall (1990) Nationalism and International Society, Cambridge: Cambridge University Press.
• Watson, Adam (1992) The Evolution of International Society, London: Routledge.
• Barry Buzan (2014) An Introduction to the English School of International Relations: The Societal Approach, Cambridge, Polity.
• Holsti, Kalevi J. (2004) Taming the Sovereigns: Institutional Change in International Politics, Cambridge University Press.
• Jackson, Robert H. (2000) The Global Covenant: Human Conduct in a World of States, Oxford: Oxford University Press.