Gvidas Renis it Guido Reni 1575 m lapkričio 4 1642 m rugpjūčio 18 d italų baroko dailininkas talentingiausias iš Bolonij

Gvidas Renis (it. Guido Reni, 1575 m. lapkričio 4 – 1642 m. rugpjūčio 18 d.) – italų baroko dailininkas, talentingiausias iš Bolonijos eklektikų Karačių mokyklos.

Gvido Renio autoportretas (apie 1635, Uficių galerija Florencija)

Įvairiais istorijos laikotarpiais Gvidas Renis buvo vienodai aukštinamas ir niekinamas, tačiau tapytojo rankos meistriškumą ir eleganciją pripažino net didžiausi jo kritikai. Kai kurie iš geriausiai žinomų G. Renio kūrinių: „Kūdikių žudynės“ (1611), freska „Aurora“ (1614), „Kardinolo Bernardo Spados portretas“ (1631).

Biografija

Gvidas Renis gimė 1575 m. lapkričio 4 d. Bolonijoje. Jo tėvas vadovavo katedros chorui ir tikėjosi sūnų tapsiant muzikantu, tačiau Gvidas parodė talentą vizualiesiems menams ir apie 1590 m. pradėjo mokytis flamandų išeivio Deniso Kalvarto studijoje. Apie 1595 m. perėjo į Liudoviko Karačio mokyklą. 1596 m. G. Renis sulaukė pirmojo viešojo užsakymo paveikslui „Mergelės Marijos karūnavimas su keturiais šventaisiais“ ir 1598 m. sėkmingai konkuravo su kitais dailininkais ties dekoracijų užsakymais popiežiaus Klemenso VIII atvykimo į Boloniją proga. Tapydamas pirmąjį viešojo užsakymo paveikslą G. Renis buvo labai paveiktas Rafaelio „Šv. Cecilijos“ paveikslo, buvusio Bolonijoje. Jis nutapė savą „Šv. Cecilijos“ kopiją, kurią 1601 m. pasiėmė kelionėje į Romą. Romoje G. Renis susipažino su Rafaelio kūriniais Vatikano stancose ir privačiose kolekcijose. Rafaelio kūryboje G. Renis matė aukščiausią dailės pavyzdį vaizduojant idealizuotas, tačiau neatitrūkusias nuo realistinio vaizdavimo figūras.

Freska „Aurora“ (1614, *Palazzo Pallavicini-Rospigliosi*, Roma)

Dailininkas Romoje pagarsėjo jaunų moterų šventųjų, Mergelės Marijos, kartais Lukrecijos ir Kleopatros paveikslais, kuriuose herojės vaizduojamos į dangų nukreiptas žvilgsniais, pasak menininko, „tūkstančiais įvairiausių būdų“. Savo religiniuose kūriniuose dailininkas taip buvo paveiktas siekio idealizuotai vaizduoti figūras, kad jo tapyti velniai ar kankintojai atrodė ne menkiau gražūs nei šventieji kitų dailininkų paveiksluose. Būdamas jaunesniu nei kiti Karačių mokyklos auklėtiniai Romoje, G. Renis neprisijungė prie A. Karačio vadovaujamos grupės. Romoje G. Renis buvo paveiktas Karavadžo dailės, jo paveikslas „Šv. Petro nukryžiavimas“ rodė aiškias sąsajas su Karavadžo paveikslais Cerasi koplyčioje Santa Maria del Popolo bažnyčioje. Taip manė ir pats Karavadžas, apkaltinęs G. Renį idėjų savinimusi.

1607−1608 m. Gvidas Renis kūrė freskas Vatikane kardinolui Scipionei Borgezei ir 1609−1612 m. dekoravo visą koplyčią Apreiškimo Marijai tema popiežiui Pauliui V Kvirinalo rūmuose. Vienu garsiausių G. Renio kūriniu tapo lubų freska „Aurora“, atlikta 1614 m. kardinolo Scipionės Borgezės namui netoli Kvirinalo rūmų. Vienu iš svarbiausių G. Renio įkvėpimo šaltinių, be Rafaelio kūrybos, buvo antikinės skulptūros. Dailininkas turėjo dirbtuves tiek Bolonijoje, tiek Romoje ir apie 1615 m. nuolatiniam gyvenimui grįžo į Boloniją. Apie 1620 m. G. Renis buvo tapęs vienu žinomiausių Europos tapytojų, užsakymai jam ateidavo iš Paryžiaus, Madrido ir Varšuvos. Apie 1630 m. Gvidas Renis nutapė brandžiausiais laikomus tris, skirtingų žanrų kūrinius: altorinį paveikslą Pala della Peste, kardinolo Bernardo Spados portretą ir mitologinę Elenos pagrobimo sceną. Gvidas Renis mirė 1642 m. rugpjūčio 18 d. Bolonijoje.