Venesuelos generalkapitonija

Venesuelos generalkapitonija (isp. Capitanía General de Venezuela) – Ispanijos kolonijų Amerikoje administracinis vienetas, įkurtas 1777 m., anksčiau buvęs pavaldus Naujosios Granados vicekaralystei ir Santa Domingo audiencijai. Generalkapitonijos įsteigimas Burbonų reformos metu suteikė Venesuelos provincijoms daugiau autonomijos, naujoji generalkapitonijos valdžia sujungė politinę (gubernatorystė), karinę (generolas kapitonas), finansinę (intendancija) ir teisminę (audiencija) valdžias. Venesuelos generalkapitonijos suformavimas tapo pagrindu Venesuelos nacijos susidarymui, pvz., naujoje sistemoje Marakaibo provincija ėmė orientuotis į Karakasą.

1810 m. šešių Venesuelos provincijų žemėlapis (autorius Agustín Codazzi)

Istorija

Pirmtakai

Iki tol Burbonai jau buvo ėmęsi žingsnių reorganizuoti savo užjūrio valdas, tarp jų – ir Venesuelą. 1739 m. atkūrus Naujosios Granados vicekaralystę Karakaso gubernatorius ir generolas kapitonas gavo karinę valdžią Marakaibo, Kumanos, Gajanos, Trinidado ir Margaritos provincijose. XVIII a. buvo ir žymaus Venesuelos ekonomikos augimo laikotarpis. Upių slėniuose imta kurti kakavmedžių plantacijas, tam prireikė įvežti daug vergų. Kakavos eksporto ekonomiką ugdė kompanija , kuri 1728 m. buvo gavusi visišką Venesuelos eksporto ir importo monopoliją. Antra eksporto prekė buvo tabakas. Kompanija skatino ir Venesuelos gilumos tyrinėjimą bei pasienio apgyvendinimą, ko dėka Gajanos regione buvo įkurtos naujos gyvenvietės. Šis vystymasis buvo netolygus, monopolija slopino mažuosius ūkininkus, kuriems tekdavo produkciją pardavinėti kontrabandininkams. Pasipriešinimas kompanijai baigėsi atviru 1749 m. , kuriam vadovavo imigrantas iš Kanarų Juan Francisco de León.

Įsteigimas

Generalkapitonija, kuri viskuo išskyrus pavadinimą iš esmės buvo , lėtai formavosi centralizuodama finansinį, administracinį, karinį ir bažnytinį valdymą Karakase. Pirmasis žingsnis buvo 1776 m. Indijų ministro José de Gálvez įsteigta Karakaso intendencija (isp. superintendencia de ejército y real hacienda), kuri valdė Venesuelos (Karakaso), Kumanos, Gajanos, Marakaibo, Trinidado ir Margaritos provincijas. Iki tol Marakaibo, Gajanos ir Trinidado valdymas vyko tiesiogiai iš Bogotos audiencijos, o likusių trijų – iš Santa Domingo. Kitais metais šioms provincijoms buvo įsteigta jungtinė gubernatoriaus ir generolo kapitono pareigybė (administracinė ir karinė), kurios atsakomybė apėmė šias provincijas. Regionų valdytojai ir kariniai vadai tapo pavaldžiais Karakaso gubernatoriui ir generolui kapitonui. Siekiant išlaikyti teisinį vieningumą 1777 m. Marakaibo, Margaritos, Kumanos, Gajanos ir Trinidado provincijos buvo perkeltos į Santa Domingo audienciją, kuri priimdavo Karakaso provincijos prašymus nuo 1742 m. Teisiniai reikalai buvo galutinai unifikuoti 1786 m., kai buvo įsteigta Karakaso audiencija, kuri valdė išvardintas provincijas ir naują Barinaso provinciją (isp. Estado Barinas), kuri buvo suformuota iš Marakaibo provincijos pasienio gilumoje rajonų. Audienciją sudarė regentas teisėjas, trys teisėjai ir karūnos advokatas, jos prezidentas būdavo gubernatorius generolas kapitonas. Naujoji audiencija turėjo savo jurisdikcijos rajone užtikrinti teisingumą ir prižiūrėti karaliaus valdininkų veiklą. Ji tiesiogiai bendravo su Indijų Taryba Ispanijoje.

1793 m. buvo įsteigta consulado, kuri tvarkiusi generalkapitonijos prekybą. Religijos sferoje visos provincijos tapo pavaldžios Karakaso arkivyskupijai, kuri buvo sukurta 1803 m. Taip pat buvo sukurtos Meridos ir Gajanos vyskupijos. Iki tol būsimoji Meridos vyskupija priklausė Bogotos arkivyskupijai, o būsima Gajanos vyksupija – Puerto Riko vyskupijai. Trinidado provinciją prarado 1797 m. kai ją užėmė britai.

Nuorodos

1. Morón, Guillermo (1995). ""La Real Audiencia de Caracas, " Historia de Venezuela". Enciclopedia Británica de Venezuela. 4. Caracas. pp. 49-65