Oleskos pilis ukr Оле ський за мок XIV XVII a statyta gynybinė pilis Oleskos gyvenvietėje Lvovo srityje Ukraina Išorinis

Oleskos pilis (ukr. Оле́ський за́мок) – XIV–XVII a. statyta gynybinė pilis Oleskos gyvenvietėje Lvovo srityje (Ukraina).

Barboros Zapoljės skulptūrinis biustas muziejaus ekspozicijoje

Architektūra

Pilis stovi atokiau nuo gyvenvietės, ant maždaug 50 m aukščio kalvos. Viduramžiais ją supo gynybinis griovys su pilimu, aukšta medinių tašų tvora. Pati pilis plane yra ovalo formos, apmūryta akmenine siena. Piliavietėn patenkama per įvažos vartus, virš kurių iškilęs triaukštis bokštas. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais.

Istorija

Oleskos vietovė nuo seno traukė prekybininkų ir užkariautojų dėmėsį: čia kirtosi keliai iš Valakijos ir Vengrijos į Volynę. Pirmą kartą 1327 m. kaip Haličo-Volynės kunigaikščio Jurijaus valda. 1340 m. čia stovėjusią pilį valdė lietuvių kunigaikštis Liubartas, o 1366 m. ją atkovojo Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis. Po Krėvos unijos Oleska tampa pavaldi Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jogailos brolis Švitrigailai. Kai tarp giminaičių kilo konfliktas, prasidėjo karas. Karaliaus pasiųstas kunigaikštis apgulė pilį ir 1432 m. galiausiai ją užvaldė.

XV–XVI a. kraštą niokojo totoriai: jie griovė pilį 1402, 1453 ir 1512 metais. Pagal santuokinius ryšius Oleskos pilis 1605 m. pereina į rusėnų kunigaikščio Ivano Danilovičiaus rankas. Jo valdymo laikais pilis įgavo renesansinių bruožų: buvo įrengtos koklinės krosnys ir balto akmens židiniai, nupirkti baldai ir paveikslai. I. Danilovičiaus duktė Teofilė, ištekinta už didiko Jokūbo Sobieskio, 1629 m. pagimdė sūnų, kuriam buvo lemta tapti ATR karaliumi Jonu Sobieskiu.

1648 m. Bogdano Chmelnickio kazokai užėmė Oleską, o jo sąjungininkai totoriai apgriovė pilį. 1681 m. Jonas Sobieskis, tąkart jau Lietuvos-Lenkijos valdovas, išpirko skolų apimtą Oleską ir 1684–1687 m. pilį iš pagrindų suremontavo. Tuo metu pasodintas parkas, iškilo ūkiniai pastatai. Karo tarp ATR ir Švedijos metu pilyje penkerius metus buvo dislokuota Rusijos kariuomenė. 1716 m. pilis parduota Stanislovui Ževuskiui, kuris ja mažai rūpinosi, vertingesnius baldus pervežė į gretimas valdas. Nuo 1796 m. pilis kelis kartus keitė savininkus, ją valdė Zelinskiai ir Litinskiai. 1838 m. kraštą sudrebino netikėtas žemės drebėjimas, bet piliai labiausiai pakenkė ne jis, o lobių ieškotojai. Bedaužant sienas ir ieškant slėptuvių užgriuvo rūsys, o vėliau ir kai kurios sienos.

1882 m. pilies griuvėsius nupirko tuometinė Austrijos-Vengrijos valdžia. Buvo atliktas kapitalinis remontas, buvusioje pilyje įsikūrė mokykla, kuri veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Pokaryje Oleskos pilis buvo užmiršta, joje 1951 m. kilo paskutinis didelis gaisras. 1970–75 m. ji buvo suremontuota, čia įsikūrė Lvovo meno muziejaus filialas su turtinga LDK laikų portretų galerija.

Šaltiniai

Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2010

Nuorodos

Oleskos pilis (ukr.)

Vikiteka: Oleskos pilis – vaizdinė ir garsinė medžiaga