Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Kavja (skr. काव्य = IAST: kāvya) – sanskrito literatūrinis stilius, naudotas Indijos dvaro poetų kūryboje. Kavjai būdinga kalbos figūrų, metaforų, palyginimų, hiperbolių, kalbos puošmenų () gausa.

Kavjos užuomazga galima laikyti „Ramajaną“, kuri žymi žodinės sanskrito tradicijos pabaigą bei posūkį link labiau žemiškų temų bei valdovo svarbos išaukštinimo. Pirmieji teoriniai kūriniai, kuriuose aptariami kavjos bruožai yra Kāvyālaṅkāra („Kavjos puošmena“) ir Kāvyadārśa („Kavjos veidrodis“), datuojami VII a. antra puse. Kavja kurta ne tik sanskritu, bet ir šnekamosiomis kalbomis – prakritais bei apabhramšomis. Šios kalbos plačiai naudotos dramoje, siekiant perteikti skirtingų visuomeninių grupių kalbėseną. Spėjama, kad pirmieji kavjos kūriniai galėjo būti užrašomi prakritu, V–II a. pr. m. e. vartotu šiaurės Indijoje (Magadhoje). Vėliau įsigalėjo sanskrito, kaip visuotinės kalbos naudojimas. Sanskrito kavja nunyko ~X–XI a., kuomet dėl musulmonų įtakos sanskrito reikšmė sumenko ir vėl iškilo literatūra šnekamosiomis kalbomis.

Žanrai

Išskiriami kavjos žanrai:

pasakojimas (kathā); pvz., – Subandhaus Vāsavadattā;
prozinė biografija (ākhyāyikā)
(mahākāvya); pvz., – Kalidasos Raghuvaṃśa;
prakritinis dvaro epas (skandhaka); pvz., – Pravarasenos Setubandha;
lyrikos antologija, rinkinys (muktaka, kośa); pvz., – Gāhāsattasaī („Septyni šimtai giesmių“);
drama (nāṭaka); pvz., – Bhasos dramos.