Liuftvafės struktūra Antrojo pasaulinio karo metais

Liuftvafės struktūra Antrojo pasaulinio karo metais atitiko daugelio kitų šalių karinių oro pajėgų struktūrą, tačiau kariniai vienetai vadinosi savais pavadinimais.

Liuftvafės oro pajėgų struktūra

Strateginis lygis – Oberkommando der Luftwaffe (Vyriausioji liuftvafės vadovybė)

Aukščiausios institucijos, valdžiusios Vokietijos karines oro pajėgas buvo:

• Reicho aviacijos ministerija (vok. Reichsluftfahrtministerium; RLM)
• Vyriausioji liuftvafės vadovybė (vok. Oberkommando der Luftwaffe; OKL).

Abi šios institucijos buvo atsakingos už aviacinius tyrimus, orlaivių ir kitos aviacinės produkcijos gamybą, aviacijos techninį palaikymą. Abi jos buvo pavaldžios Vyriausiajai vermachto vadovybei (vok. Oberkommando der Wehrmacht; OKW).

(OKL) buvo to paties hierarchinio lygio kaip ir Vyriausioji sausumos kariuomenės vadovybė (vok. Oberkommando des Heeres) bei Vyriausioji karinio jūrų laivyno vadovybė (vok. Oberkommando der Marin).

Didžiąją dalį laiko OKL vadovavo reichsmaršalas Hermanas Geringas (vok. Hermann Göring). Jis buvo atsakingas už bendrą aviacijos pasirengimą karui ir aviacijos dalyvavimą jame, karinių oro pajėgų paskirstymą regionams. 1945 m. A. Hitleris H. Geringą nuėmė iš OKL vado posto, o vadu paskyrė Robertą fon Greimą (Robert Ritter von Greim).

Operatyvinis lygis – karinis oro laivynas (Luftflotte) ir aviacijos korpusas (Fliegerkorps)

Kariniai oro laivynai

Operatyviniame lygyje Liuftvafė buvo suskirstyta į karinius oro laivynus (vok. Luftflotten).

Kariniai oro laivynai būdavo savarankiški kariniai vienetai – juose būdavo visų tipų lėktuvai, tiekimo ir techninės priežiūros struktūros, administravimo ir juridiniai skyriai, aptarnavę laivyną. Kiekvienas laivynas veikė tam tikrame geografiniame regione.

Karo pradžioje Liuftvafė turėjo keturis oro laivynus, kiekvienas buvo atsakingas už ketvirtį Vokietijos. Vykstant karui buvo sukurti papildomi oro laivynai, nes didėjo Vokietijos valdomos teritorijos. Pvz., 1940 m. buvo sukurtas 5-asis oro laivynas, veikęs Norvegijoje ir Danijoje.

Aviacijos korpusai

Kiekviename oro laivyne galėjo būti keli aviacijos korpusai (vok. Fliegerkorps), vykdę specializuotas užduotis. Aviacijos korpusą paprastai sudarydavo kelios aviacijos eskadros (vok. Geschwader), bet į jų sudėtį galėdavo įeiti ir nepriklausomos eskadrilės (vok. Staffeln) bei kovos grupės (vok. Kampfgruppen).

Taktinis lygis – eskadra (Geschwader), grupė (Gruppe) ir eskadrilė (Staffel)

Eskadra

Aviacijos korpuse (Fliegerkorps) būdavo keletas eskadrų (Geschwader).
Eskadros buvo maždaug lygios JAV Karinių oro pajėgų (sparnui) (angl. wing), D. Britanijos Karališkųjų oro pajėgų grupei (angl. group) ar TSRS Karinių oro pajėgų . Eskadra turėdavo 100–120 lėktuvų, nors skaičius tikrovėje smarkiai svyruodavo. Eskadros būdavo specializuotos – pvz., naikintuvų, bombonešių, , todėl aprūpintos atitinkamais lėktuvais, nors galėdavo turėti kitų tipų lėktuvų specialioms užduotims.

Eskadroms vadovaudavo eskadros vadas (vok. Geschwaderkommodore), paprastai pulkininkas ar papulkininkis, kartais – majoras. Eskadros štabui būdavo priskirta štabo grandis (vok. Stabschwarm). Eskadros štabe būdavo adjutantas ir kiti karininkai, navigacijos, ryšių, žvalgybos personalas.

Grupė

Kiekviena eskadra (Geschwader) būdavo sudalinta į kelias grupes (Gruppen), paprastai – tris. Nuo 1944 m. pabaigos naikintuvų eskadrose (Jagdgeschwadern) atsirado po ketvirtą grupę. Liuftvafės grupės maždaug atitiko JAV KOP grupes ar Karališkųjų KOP (sparnus) ar TSRS aviacijos pulkus.
Liuftvafės grupės būdavo žymimos romėniškais skaičiais. Pvz., 52-osios naikintuvų eskadros (Jagdgeschwader 52) pirmoji grupė žymima I/JG 52.

Grupėms vadovaudavo grupių vadai (vok. Gruppenkommandeur), paprastai kapitonai. Grupės vadas skraidydavo su štabo grandimi (vok. Stabsschwarm).

Praktikoje liuftvafės grupės paprastai būdavo įprastinis autonomiškas operatyvinis taktinis karinis vienetas. Grupė kaip ir eskadra turėdavo savo štabo karininkus, atlikdavusius administracines užduotis – adjutantą, technikos, medicinos ir operacijų karininkus. Šie karininkai paprastai būdavo skiriami iš patyrusių dalinio ekipažų narių ar pilotų.

Kiekvieną grupę paprastai sudarydavo trys eskadrilės (vok. Staffeln), nors nuo 1944 m. pabaigos naikintuvų grupės buvo papildytos ketvirta eskadrile, ir nuo tada pilna grupė turėdavo apytiksliai 65-70 lėktuvų. Nors karo metu operacinis grupių lėktuvų skaičius gana smarkiai svyravo.
Grupė turėdavo 35-150 žmonių ekipažuose ir 300–500 antžeminės tarnybos žmonių.

Karo viduryje daugelyje eskadrų atsirado ketvirtosios grupės, kurios iki tol buvo operacinio apmokymo dalinys naujiems ekipažams apmokyti. Ketvirtosios grupės netrukus tapo standartiniais koviniais eskadrų daliniais. Buvusią jų funkciją ėmė vykdyti nauji vok. Ergänzungseinheiten – naujai suformuoti operaciniai apmokymo daliniai.

Eskadrilė

Kiekvienoje grupėje būdavo keletas eskadrilių (Staffeln) su 10–16 lėktuvų. Eskadrilės būdavo žymimos skaitmenimis, tad 52-osios naikintuvų eskadros 3-ioji eskadrilė buvo žymima 3./JG 52.
Eskadrilei vadovaudavo eskadrilės vadas (vok. Staffelkapitän), paprastai oberleitenantas ar hauptmanas (kapitonas). Paskutinius du karo metus eskadrilėms (ypač naikintuvų) skrydžiuose vadovaudavo labiausiai patyrę ar sėkmingi pilotai, nebūtinai eskadrilės vadai.

Eskadrilė paprastai turėdavo kelis priskirtus automobilius ir mobilias dirbtuves, kurios atlikdavo smulkų remontą. Antžeminės tarnybos narių skaičius priklausė nuo eskadrilės tipo. Naikintuvų eskadrilėse jų būdavo apie 150, o bombonešių – apie 80. Bombonešių eskadrilės turėdavo mažiau antžeminio personalo, nes daugelį bombonešių techninio aptarnavimo funkcijų atlikdavo priskirti pagalbiniai daliniai iš Luftgau ('Oro rajono'). Luftgau buvo liuftvafės administracinė, tiekimo ir techninės priežiūros organizacija, atsakinga už aerodromus ir kitą regiono infrastruktūrą, pavaldžią Oro laivynui (Luftflotte).

Dėl tarybinės naktinės trikdymo aviacijos (pvz., „naktinių raganų“), kuri naudojo pasenusius biplanus, efektyvios veiklos nuo 1942 m. vidurio liuftvafė irgi ėmė formuoti eskadrilės dydžio aviacijos dalinius Störkampfstaffeln, o vėliau – grupės dydžio Nachtschlachtgruppen, kurie irgi turėjo užsiimti naktiniu trikdymu. Liuftvafės trikdymo daliniai irgi naudojo pasenusius vokiškos konstrukcijos lėktuvus , , ir net standartinius mokomuosius biplanus , stengdamiesi pakartoti tarybinės naktinės fronto aviacijos sėkmę.

Keletas specializuotų liuftvafės eskadrilių buvo specializuotos:

• Orų žvalgybos eskadrilės (vok. Wettererkundungsstaffeln), sutrumpintai ((de|Wekusta}}) – rinko meteorologinę informaciją.
• Specialių ginklų eskadrilės. Pvz., 92-oji eskadrilė (vok. Staffel 92'') turėjo būti aprūpinta Ju 88P lėktuvais, ginkluotais didelio kalibro patrankomis, kurie turėjo veikti kaip sunkieji bombonešių naikintuvai.

Grandis (Schwarm), pora (Rotte} ir trejetas (Kette)

Kiekviena naikintuvų eskadrilė buvo suskirstyta į kelias grandis (vok. Schwarm) po 4 lėktuvus. Kiekviena grandis buvo sudaryta iš dviejų porų (vok. Rotten), kur porą sudarė du naikintuvai. Pagrindinis kautynių vienetas ir buvo pora – vedantysis ir vedamasis.

Pagrindinis bombonešių kautynių vienetas buvo trejetas (vok. Kette'), skraidęs kaip V pavidalo rikiuotė.

Antžeminės Liuftvafės pajėgos

Liuftvafė nuo kitų valstybių karinių oro pajėgų skyrėsi tuo, kad turėjo antžeminių kovinių dalinių:

• Parašiutininkai (vok. Fallschirmjäger). Parašiutininkų daliniai sukurti 1938 m. Kaip parašiutininkai desantininkai jie kovėsi 1940–1941 m.: 1940 m. gegužės mėn. jie užgrobė Belgijos kariuomenės tvirtovę Eben-Emaelį, dalyvavo Nyderlandų operacijoje, o 1941 m. gegužės mėnesį jie užėmė Kretą. Tiesa, Kretos operacijoje žuvo daugiau kaip 4000 parašiutininkų. Po to parašiutininkai buvo naudojami tik mažo masto operacijose, tokiose, kaip sėkmingas suimto Benito Musolinio išlaisvinimas 1943 m. Visuose karo teatruose, kur kovėsi vermachtas, parašiutininkus naudojo kaip lengvuosius pėstininkus.
• Liuftvafės lauko divizijos. 1942 m. iš perteklinio liuftvafės personalo buvo suformuotos vadinamosios liuftvafės lauko divizijos.
• Parašiutininkų tankų divizija „Hermann Göring“ (vok. Fallschirm-Panzer Division 1 Hermann Göring). Suformuota 1943 m., o 1944 m. performuota į tankų korpusą.

Nuorodos

1. The four-letter Stammkennzeichen (STKZ) system 2009-02-27 iš Wayback Machine projekto. retrieved Oct. 28 2009
2. Mayer & Taylor, p. 95