Jeronimas Ignatonis

Jeronimas Ignatonis (1902 m. kovo 13 d. Užraguvio k., Šimkaičių valsč., Raseinių apskr. – 1968 m. lapkričio 12 d. Čikagoje, JAV) – pedagogas ir chorvedys, rašytojas.

Biografija

1926 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją, 1927-1928 mokytojavo Raguvoje, 1930–1933 m. dainuoti mokėsi Kauno muzikos mokykloje, lituanistiką studijavo Vytauto Didžiojo universitete, suorganizavo ir trejus metus vadovavo universiteto studentų korporacijos Ramovės chorui. Surengė koncertų, dainavo Kauno radiofone. 1943 m. baigė Vilniaus universitetą.

Mokytojavo Liepojos lietuvių mokykloje Latvijoje, Raguvoje, Kaune, buvo Aklųjų instituto direktorius, dirbo Alytaus apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi.

Nuo 1927 m. bendradarbiavo periodinėje spaudoje, parašė eilėraščių ir vaidinimų radijui. Ramovės korporacijos chorui parašė himną.

1944 m. pasitraukė Vokietiją, dalyvavo muzikinėje veikloje, buvo Miuncheno lietuvių gimnazijos inspektorius ir LB apygardos švietimo skyriaus vedėjas. 1949 m. emigravęs į JAV, apsigyveno Čikagoje. Čia suorganizavo lietuvių tremtinių vyrų chorą, talkino „Dainavos“ meno ansambliui, suredagavo ansamblio jubiliejinį leidinį (1955 m.).

Nuo 1954 m. dirbo „Draugo“ redakcijoje, parašė romanus „…Ir nevesk į pagundą“ (1958 m.), „Lūžiai“ (1963 m.), muzikinį veikalą „Vestuvės“ (pastatytas 1960 m.), pjesių ir feljetonų. Aktyviai reiškėsi lietuvių išeivių kultūros ir švietimo baruose. 1956–1959 m. buvo LB Čikagos apygardos valdybos narys švietimo reikalams, 1961–1964 m. – LB tarybos narys, 1964–1967 m. – Centro valdybos narys ir Švietimo tarybos pirmininkas. Rūpinosi lituanistinių mokyklų programų pertvarkymu, organizavo mokytojų konferencijas, priklausė Lietuvių rašytojų draugijai.

Šaltiniai

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.