Virvyčia

Virvytė
Virvytė ties Pavirvytės kaimu, Mažeikių raj.
Ilgis	131,10 km
Baseino plotas	1144,00 km²
Vidutinis debitas	9,93 m³/s
Ištakos	Laukuvos apylinkės
Žiotys	Venta
Šalys	Lietuva
Vikiteka	Virvytė

Virvytė (arba Virvyčia) – upė šiaurės vakarų Lietuvoje (Žemaitijoje); Ventos kairysis intakas.

Tas pats Virvytės vaizdas vasarą

Tėkmė

Virvytės ištakomis laikoma vieta Šilalės rajone, 3 km į rytus nuo Laukuvos. Ten upelis teka į šiaurę per Paršežerį, Sietuvų vardu – iki Lūksto, nuo Lūksto iki Biržulio ežero vadinama Varnele. Tikroji Virvytė išteka iš Biržulio ežero ir teka Telšių rajonu į šiaurę, vėliau – į šiaurės rytus. Žemupyje teka Mažeikių rajono teritorija. Prie Gyvolių įteka į Ventą (224 km nuo jos žiočių).

Slėnio plotis aukštupyje 50-60 m, o žemupyje išplatėja iki 800 m. Vaga labai vingiuota, jos plotis nuo 4-12 m aukštupyje ir vidurupyje, iki 30 m žemupyje.

Intakai

Didesni Virvytės (nuo Biržulio) intakai:

• kairieji: Rešketa, Patekla, Juodupis, Lūžupis, Būgenis, Trimėsėdis;
• dešinieji: Druja, Vaidys, Upyna, Tryškys.

Į Virvytės baseiną patenka daug didelių Žemaitijos ežerų: Lūkstas, Paršežeris, Biržulis, Mastis, Stervas, Tausalas.

Hidrologija

Virvytės srovės greitis aukštupyje – 0,2-0,4 m/s, vidurupyje ir žemupyje – 0,5-0,9 m/s. Vagos nuolydis – 85 cm/km. Ties Tryškiais upės vidutinis debitas yra 9,93 m³/s, didžiausias – 121 m³/s, minimalus žiemą – 0,29 m³/s, minimalus vasarą – 0,11 m³/s. Metinis vandens nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį nuteka 39 %, vasarą 10 %, rudenį 22 %, žiemą 29 % vandens. Pavasarinio potvynio aukštis siekia nuo 1 m aukštupyje iki 3 m vidurupyje ir žemupyje, salpa užliejama 0,4-1 m vandens sluoksniu. Vasaros poplūdžių aukštis – 0,7-0,8 m vidurupyje ir 1,3-1,7 m žemupyje. Sausomis vasaromis upė nusenka 0,3-0,4 m žemiau įprasto vasaros lygio.

Nors Virvytė priskiriama šaltavandenių upių grupei, joje po truputį kyla vandens temperatūra. Tam įtakos turi ir šilti ežerų vandenys.

Reikšmė

Pavasarį, kai Virvytė patvinusi, ji, kaip ir Minija, vandens turistams yra antros sudėtingumo kategorijos etaloninė upė. Anksčiau Virvytės trasoje buvo 13 vandens malūnų ir 6 hidroelektrinės. Dabar svarbiausia užtvanka ant upės yra Sukančių HE (nuo 1951 m.) ties Tryškiais.

Virvytė ties Balsiais

Upė garsėja pakrantėmis išsidėsčiusiomis archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėmis. Prie upės stūkso Sėbų piliakalnis, Biržuvėnų piliakalnis, Buišų piliakalnis, Biržuvėnų Laumės pėdos slėnis, yra senovinių gyvenviečių, kapinynų vietos. Upė teka per Varnių regioninį parką, Virvytės hidrografinį draustinį, Pavirvyčių botaninį draustinį, Ventos regioninį parką.

Didesnės gyvenvietės prie Virvytės (nuo Biržulio): Janapolė, Baltininkai, Biržuvėnai, Kaunatava, Tryškiai, Sukančiai (Telšių raj.), Kairiškiai (Akmenės raj.), Kapėnai, Svirkančiai, Gyvoliai (Mažeikių raj.).

Upės pavadinimas kilo nuo žodžių virvyti, virvė, kadangi upė vingiuota lyg virvė. Bendra prasme, upėvardis sietinas su ide. *u̯eru̯-, *u̯er- („virti, virsti, suktis“).

Galerija

• Kapėnų HE
• Skleipių HE
• Gudų HE
• Virvytė ties Gyvoliais
• Virvytės (viršuje, kairėje) ir Ventos santaka ties Santekliais, Mažeikių raj., Viekšnių seniūnijoje
• Viekšnių-Tryškių kelio tiltas per Virvytę, ties Pavirvytės kaimu.
• Virvytė ties Kapėnais
• Nuardytas Virvytės krantas ties Pavirvytės k., Viekšnių sen.
• Patvinusi Virvytė ties Tryškiais

Šaltiniai

1. Virvytė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 576
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 388