Tarptautinė aplinkos teisė

Tarptautinė aplinkos teisė – visuma tarptautinės teisės normų, principų, reguliuojančių visuomeninius aplinkos (jos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo ir kt.) santykius; aplinkos teisės šaka. Tarptautinės teisės normas šioje srityje kuria tarptautinės teisės subjektai – valstybės, tarptautinės organizacijos. Tikslai – apsaugoti ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės reikšmės objektus (pvz., kaip Antarktida, arktis).

Istorija

Modernios tarptautinės aplinkos teisės istorija gali būti suskirstyta į keturis periodus. Pirmasis prasideda XIX a. antroje pusėje, kada buvo pasirašyti pirmieji tarpvalstybiniai susitarimai dėl laukinės gamtos apsaugos (ypač žvejybos išteklių), ir baigiasi 1945 m., susikūrus Jungtinių Tautų Organizacijai. Šiuo periodu atsirado supratimas, kad industrializacija ir vystymasis daro ženklų poveikį aplinkai ir išaugo būtinybė ieškoti teisinių jos apsaugos priemonių. Pirmieji tarptautiniai susitarimai buvo sporadiški ir palyginti riboto pobūdžio. Vienas žinomiausių šio laikotarpio aukšto lygio susitikimų yra 1902 metų , skirta paukščių apsaugai. XX a. pradžioje buvo įkurtos ir pirmosios tarptautinės organizacijos, dirbančios išskirtinai tarptautinės aplinkos apsaugos sferoje, o teismuose pasirodė pirmosios tarpvalstybinės su aplinka susijusios bylos (žymiausia iš jų yra ginčas tarp JAV ir Kanados dėl pastarojoje veikusių metalo liejyklų sukeltos oro taršos, padariusios žalą JAV teritorijoje; sprendimas buvo priimtas JAV naudai ir įtakojo vėlesnius ginčus dėl tarpvalstybinės taršos).

Antrasis periodas prasideda Jungtinių Tautų įkūrimu ir baigiasi didelio masto tarptautinės aplinkos konferencijos surengimu 1972 m. birželį Stokholme. Šiuo laikotarpiu aplinkos klausimai buvo plačiau įtraukti į tarptautinių organizacijų veiklą; prasiplėtė tarptautinių aplinkos susitarimų sąrašas, įtraukiant ne tik gamtos resursų panaudojimo klausimus, bet ir industrinės taršos problemas; matomos diskusijų užuomazgos apie aplinkos apsaugos ir ekonominio vystymosi suderinamumą. Su UNESCO pagalba 1948 metais buvo įsteigta pirmoji didesnio masto tarptautinė aplinkos klausimais besirūpinanti institucija – Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. Po metų Jungtinės Tautos surengė pirmąją su aplinka susijusią tarptautinę konferenciją dėl resursų apsaugos ir panaudojimo, kuri paskatino tolimesnių tarptautiniams aplinkos klausimams skirtų aukšto lygio susitikimų rengimą (kaip kad 1968 m. Biosferos konferenciją ir 1972 m. Žmogaus aplinkos konferenciją).

Trečiasis periodas buvo nuo 1972 m. konferencijos Stokholme iki Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos 1992 m. birželį Rio de Žaneire. Per šiuos 20 metų Jungtinės Tautos siekė labiau koordinuoto tarptautinio atsako į aplinkos problemas, tam tikslui buvo įkurta Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa. Kitos tarptautinės organizacijos taip pat palaipsniui į savo darbotvarkę įtraukė aplinkosaugos klausimus. Stokholmo konferencija paskatino tolimesnį regioninių ir pasaulinių konvencijų kūrimą, kaip kad susijusių su ozono sluoksnio plonėjimu, toksiškomis atliekomis, biologine įvairove ar gyvūnų ir augalų rūšių prekyba. Be jų buvo priimti ir įtakingi rekomendacinio pobūdžio dokumentai, kaip kad Aplinkos programos principai, Pasaulio gamtos chartija, Brundtlando ataskaita. Pirmą kartą dėl aplinkosaugos tikslų buvo globaliu mastu stipriai apribota arba uždrausta tam tikrų produktų gamyba, naudojimas ir tarptautinė prekyba (pavyzdžiui, dramblio kaulo arba medžiagų, ardančių ozono sluoksnį).

Paskutinis ketvirtasis laikotarpis prasideda nuo 1992 m. ir tęsiasi iki šių dienų. Jame matomi siekiai aplinkos apsaugą integruoti į ekonominę, socialinę ir kitas sritis; toliau didėja tarptautinių konvencijų skaičius ir jų aprėpiama sferų įvairovė; aplinkos teisė tampa vis sudėtingesne ir techniškesne sfera, kas iškelia daug naujų praktinio jos įgyvendinimo iššūkių.

Šaltiniai

Pagrindinis ir konkrečiausias tarptautinės aplinkos teisės šaltinis yra . Jos priimamos tarptautinių derybų metu, neretai turi būti papildomai ratifikuojamos valstybių viduje ir galioja jas pasirašiusioms šalims. Aplinkos teisė taip pat kildinama iš tarptautinių papročių ir bendrų teisės principų, tačiau jie daro mažesnę įtaką. Prie netiesioginių šaltinių priskiariami tarptautinių teismų sprendimai ir įvairūs neįpareigojantys tarptautiniai susitarimai, kaip kad konferencijų deklaracijos.

Lietuva ir tarptautinė aplinkos teisė

2012 m. sausio mėnesio duomenimis Lietuva yra sekančių tarptautinių sutarčių dalyvė:

• Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (Kioto protokolas)
• Ozono sluoksnio apsaugos konvencija (Protokolas dėl medžiagų, naikinančių ozono sluoksnį)
• Jungtinių Tautų Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija
• Biologinės įvairovės konvencija
• Ramsaro konvencija
• Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija
• Jungtinių Tautų Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais
• Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija
• Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencija
• Sutartis dėl šikšnosparnių apsaugos Europoje
• Jungtinių Tautų Stokholmo konvencija dėl patvariųjų organinių teršalų
• Jungtinių Tautų Konvencija dėl kovos su dykumėjimu

Žymiausią įtaką Lietuvai yra padariusi (reglamentai, direktyvos). Instituciniame lygyje yra gausu LR tarpvyriasybinių bei LR aplinkos ministerijos žinybinių bendradarbiavimo susitarimų.

Išnašos

1. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 25-26
2. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 26-30
3. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 30-40
4. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 40-51
5. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 69
6. Maurice Sunkin, David M. Ong, Robert Wight. Sourcebook on environmental law. Cavendish, 2001, p. 3-5
7. Lietuvos Respublikos pasirašytų, ratifikuotų daugiašalių konvencijų (protokolų) aplinkos apsaugos srityje sąrašas 2012-10-31 iš Wayback Machine projekto., LR Aplinkos ministerija

Literatūra

• Выстробец Е.А. Международное сотрудничество в области охраны окружающей среды и природных ресурсов. М.: Изв-во МНЭПУ, 2000.
• Практика Комитета по соблюдению Орхусской конвенции (2004–2008) / Под ред. А. Андрусевич, Т. Алге, К. Клеменс, З. Козак. – Львов. – 2008. – 78 с. (rusų ir anglų k.)

Nuorodos

• LR tarpvyriasybiniai bei LR AM žinybiniai bendradarbiavimo susitarimai 2015-11-03 iš Wayback Machine projekto.
• Ukrainos tarptautinės sutartys (ukrainiečių k.)

Susiję straipsniai

• Tarptautinių aplinkos apsaugos susitarimų sąrašas