Varduva

Tarybiniais laikais Varduva buvo vadinama Žemaičių Kalvarija.

Varduva
Varduva ties Grieže, Mažeikių raj.
Ilgis	96 km
Baseino plotas	590 km²
Vidutinis debitas	5,17 m³/s
Ištakos	Skuodo rajonas
Žiotys	Venta
Šalys	Lietuva
Vikiteka	Varduva

Varduva – upė šiaurės vakarų Lietuvoje; Ventos kairysis intakas. Prasideda Skuodo rajono rytuose, 4 km į rytus nuo Barstyčių, prie Paparčių kaimo, šalia Varduvos pelkės. Teka į pietryčius Plungės rajono teritorija. Už Žemaičių Kalvarijos pasuka į šiaurės rytus ir šiaurę bei teka per Mažeikių rajoną. Įteka į Ventos upę 183 km nuo jos žiočių, pasienyje su Latvija, kiek į šiaurę nuo „Mažeikių Naftos“.

Didesni intakai:

• dešinieji – , Sruoja;
• kairieji – , Kvistė, , Dubulis, Eglynupis.

Aukštupio vaga sureguliuota, už santakos su Sruoja – labai vingiuota. Vagos vidutinis nuolydis 88 cm/km. Ties Ruzgais upės vidutinis debitas yra 5,17 m³/s, didžiausias – 113 m³/s, minimalus žiemą – 0,22 m³/s, minimalus vasarą – 0,13 m³/s. Metinė vandens lygio svyravimo amplitudė – 3,8 m. Pavasarį upe nuteka 33 % metinio nuotėkio, vasarą 10 %, rudenį 21 %, žiemą 36 %. Varduva vidutiniškai užšąla sausio 9-10 d., ledus laužia dažniausiai kovo pabaigoje. Didžiausias ledo storis žiemą – 61 cm.

Varduva ties Renavu, Mažeikių raj.

Varduvos vaga kelete vietų užtvenkta, susidarę tvenkiniai: Renavo HE tvenkinys (31 ha), Ukrinų tvenkinys, Juodeikių tvenkinys (276 ha). Upės aukštupys ir vidurupis įeina į Žemaitijos nacionalinį parką, žemupys – į Varduvos kraštovaizdžio draustinį. Didesnės gyvenvietės prie Varduvos: Žemaičių Kalvarija, Užežerė, Seda, Kulšėnai, Renavas, Vadagiai, Ukrinai, Ruzgai.

Upėvardis

Ankstesnė upės vardo forma buvo Vardava, ji vadinosi ir Sedula. Upėvardis Varduva kildinamas iš žodžių virti, verda („verstis, kunkuliuoti“), virdinti („virti“).

Upės pavadinimo kilmė minima padavime Žemaičių Kalvarijoje, Sedoje ir Renave:

„Kai didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos–Lietuvos karalius Jogaila atvažiavo į Žemaičius juos krikštyti, tada suvarydavo žmones būriais į vandenį ir duodavo kiekvienam būriui vardą. Pavyzdžiui, vienas vyrų būrys bus gavęs Jono vardą, ir žmonės, esą tame būryje visi bus Jonai. Kitame būryje bus moterys, ir jos visos taip pat turės vieną vardą. Kadangi toje upėje žmones krikštijo ir davė vardus, tai ši upė ir buvo pavadinta Varduva (Vardadavė).“

Šaltiniai

1. Algirdas Rainys. Varduva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 452
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 362
3. Vykintas Vaitkevičius. Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka. Įbridę į upę žmonės krikštijami