Sportinė špaga

Sportinė špaga (pranc. épée) – šiuolaikinis sportinis fechtavimo ginklas, sukurtas perdarius ir .

Sportinė špaga

Kūno dalys, dūriai į kurias įskaitomi

Angliškai sportinė špaga vadinama prancūzišku terminu épée 'kalavijas'.

Sportinė špaga konstrukcija panaši į sportinę rapyrą, bet sunkesnė, jos geležtė standesnė, skerspjūvis – V pavidalo, garda tauriška.

Fechtuojant špaga nėra prioriteto (smūgio teisės) taisyklės. Užskaitomas dūris į bet kurią kūno vietą, kurį užfiksuoja taškų skaičiuotuvas (electronic scoring machines). Įskaitomi ir dvigubi dūriai, kuriuos skiria bent 0,04 s tarpas.

Šiuolaikiniame sportiniame fechtavime naudojami trys ginklai (, špaga ir rapyra), špaga išsiskiria tuo, kad užskaitomi dūriai į bet kurią kūno dalį. Ji yra sunkiausias ginklas iš jų trijų.

Konstrukcija

Šiuolaikinė sportinė špaga suaugusiesiems turi 90 cm ilgio (nuo taurės iki smaigalio galiuko) geležtę, sveria nuo 300 iki 450 g. Vaikams iki 12 m. skirtos trumpesnės ir lengvesnės špagos.

Sportinės špagos geležtė yra trišonė, tuo ji skiriasi nuo sportinių kardo ir rapyros, kurių geležtės yra stačiakampio skerspjūvio. varžybose dūris sportine špaga įskaitomas, jei dūris atliktas su pakankama jėga. Špagos galiukas įsispaudžia, jei dūrio jėga viršija 750 g. Kadangi plaštaka irgi yra įskaitinė kūno dalis, plaštaką pridengia taurelės pavidalo garda, žymiai didesnė negu sportinės rapyros. Gardos taurė paprastai daroma iš aliuminio ar . Laidas iš geležtės galiuko eina į jungtį gardoje, į kurią jungiamas elektroninio taškų skaičiuotuvo laidas. Garda, geležtė ir rankena yra įžeminti per skaičiuotuvą, kad dūriai į ginklą nebūtų įskaityti.

Du laidai iš geležtės galiuko į gardą eina geležtės grioveliu. Laidai būna priklijuoti stipriais klijais. Špagą ir skaičiuotuvą jungiantis laidas eina po fechtuotojo drabužiais. Skaičiuotuvas lempute (dvi spalvos atitinka du fechtuotojus) ir garsiniu signalu signalizuoja, kai špagos galiukas nuspaudžiamas.

Špagos smaigalys turi kelias sudedamąsias dalis:

• grybo pavidalo judantį galiuką,
• statinaitės pavidalo galiuko korpusą, kuris sriegine jungtimi sujungiamas su geležtės galu ir prie kurio tvirtinamas judantis galiukas,
• kontaktinė spyruoklė,
• grąžinamoji spyruoklė – neleidžia suveikti kontaktui, jei slėgis neviršija 750 g.
• du maži varžteliai, kurie įsukami į galiuko šonus pro pailgas angas korpuso šonuose ir laiko galiuką korpuse, bet leidžia jam judėti.

Egzistuoja ir kiti būdai, kaip tvirtinamas judamas galiukas.

Istorija

Sportinės špagos atsirado XIX a., kai valdžia ėmėsi priemonių suvaldyti mirtis dvikovose. Imta keisti dvikovas iki mirties dvikovomis iki pirmo kraujo. Tokiose dvikovose maža žaizdelė rieše ar kitoje atviroje vietoje reiškė pralaimėtą dvikovą. Kadangi sportines špagas {tada – dvikovų špagas) plačiai naudojo dvikovose, ginklakaliai ėmė špagas daryti su didelėmis gardomis, saugančiomis plaštakas ir riešus. Tada buvo laikotarpis, kai dvikovose dar siekdavo nukauti priešininką, o ne baigti dvikovą dėl priešininko rankos įdrėskimo pasirodžius pirmajam kraujui.

Šias špagas ėmus naudoti sportui, geležčių smaigalius pakeitė buki antgaliai. Kol dar nebuvo elektrinių sportinių špagų būdavo naudojamas point d’arrêt ('stabdantis antgalis'), kuris turėdavo tris spygliukus, kurie turėjo užkliūti už priešininko drabužių ar kaukės, kad teisėjas pamatytų pataikymą. Dūris tokia špaga būdavo pakankamai skausmingas, be to – draskydavo špagininko aprangą.
Kitas variantas buvo antgalį patepti dažais, kurie palikdavo žymę ant priešininko aprangos.

Nuorodos

1. point d’arrêt
2. point d’arrêt